Amnezija. Visiška. Atsibundi tuščia galva, vaizdas akyse susvyruoja ir vėl krenti atbulom ant kietų, akmeninių grindų. Po minutės, valandos, dienos vėl svaigstančia galva atsibundi, apžiūrinėji neaiškius kontūrus, vis per rūką matomus. Atsikeli svyruodamas. Ir kažkas sušmėžuoja ar tai sutraška Tau už nugaros. Staigiai atsisuki, norėdamas ištaškyt kiekvieną Tau pasimaišiusį po kojomis. Ir tada suvoki,kad Tavo rankos tuščios. Kažkoks nepilnavertiškumo ir nesaugumo jausmas įsitaiso pas Tave. Taip. Čia toks žaidimas. Be ginklų kovoji su nematomais priešais, kurie daužo langus, vaikšto vandeniu ir griauna pilį.

Tarp terminų pasiklydus

Aš, asmeniškai, vadinčiau šį žaidimą net ne Amnesia. Amnezija apima tik žaidimo istoriją. Paranoja būtų pats tas. Ir, guldau galvą, kad kūrėjai siekė, jog aš nuo kiekvieno šnaresio krūptelčiau. Arba stabdyčiau žaidimą kas dešimtį minučių vien tam, kad kiek atpalaiduočiau įtemptą kūną. Pažaidus ilgiau, tas savisaugos instinktas, kuris Tavo raumenis sutraukia,  vis stiprėja. Akių tinklainėje neužkimba joks ginklo vaizdas toj vietoj,kur mes jį matyt įpratę. Prie ko daugiau tai gali privesti? Aišku, kad prie mirtino įsiklausymo į kažkokius žingsnius ant laiptų ar tai vandens lašėjimo,kuris dirgina Tavo ausį. Na paranojos gi, minėjau jau.

Iš tiesų, tai net ne žaidimo garsai ar tie šešėliai kelia baimę. Pagrindinis veikėjas, Danielis, labai jau bailus yra. Tuo kūrėjai ir sužaidžia. Gilus alsavimas, širdies tvinksniai, nuo baimės parklumpantis veikėjas,susiliejęs vaizdas ir didėjantis išprotėjimo lygis, kai pernelyg bijai – štai, štai kas veikia!

Lyg po gerų pagirių

Žaidimo istorija, atrodo, yra tobulai parinkta visiems kūrėjų kėslams įgyvendinti. Veikėjas – silpniausioj psichologinėj būsenoj, tad ir jo drebančios kinkos nestebina. Įdomu kaip Tu pasijaustum, atsibudęs su absoliučiai tuščia galva?!

O esmė tokia. Tu esi Danielius, jaunas londonietis, atsibundęs Brenenburgo pilyje. Nieko neatsimeni. Lyg po siautulingos nakties bare.  Težinai savo vardą ir tai, kad kažkas Tave medžioja. Atsikėlęs patrauki gilyn į pilį ir randi savo dienoraščio ištrauką. Paskaičius paaiškėja, kad Tu čia jau esi kurį laiką. Toliau randant daugiau raštelių, dar kartais trumpiems atminties intarpams įsijungiant, viskas pradeda aiškėti.

Tiesa. Tu dar truputuką truputuką tamsos bijai. Kas čia tokio? Ai, na ir dar tų monstriukų, kurie sušmėžuoja tamsiam tarpdury. Dėl to ir gera – čia niekad neišnyksta mirties baimė. Mirtis čionai, bent jau Tavo protas šaukte tai šaukia, gresia kiekviename žingsnyje. Ilgainiui Tu apsipranti su Kažko esančio aplink Tave perspektyva. Tačiau baimė vis tiek nepasidaro greit praeinama šiukšle.

Kova už išlikimą

Šiame žaidime man patiko neįprasta vertybė – degtukai ir žibalas. Aplink kad ir šovinių apkabos mėtytųs – galiausiai suprasi, kad jos būtų bevertės. Vėl gi – žaidžia su Tavo protu sąmojingai kūrėjai. Ir aš paaiškinsiu kodėl: praleidi per daug laiko tamsoje – Tavo beprotybės lygis kyla. Bijai per daug – Tavo veidu vaikščioja tarakonai ir Tu gali mirtinai išprotėti. Vaikščiojimas ant linijos tarpmirties ir gyvenimo kažkaip panaikina tą kilnaus tragizmo elementą. Tik dar kartą įtikina, kad mirtis čia yra baisi. Ir skausminga.

Iš tiesų, apie šį žaidimą yra sunku kalbėti ko nors neišpasakojus per daug. Pasakysiu tik tiek – šitas žaidimas pro mano, siaubukų mėgėjos, triumfo arką pravažiuoja iškilmingai, baltų žirgų traukiamoj auksinėj karietoj, traukiamoj baltų žirgų. Žaidimas mėgėjams psichologinio siaubo, kuris žaidžia ir išdarinėja triukus su Tavo protu. Ironiška – nepaisant pavadinimo, žaidimas puikiai primena tuos senus laikus, kai žaidi ir pašoki nuo sutraškėjusio butelio ar kokio pašalinio garso.