Saints Row 4 – tai liūdnų aplinkybių vaisius. Kūrėjai gali nors tūkstantį kartų pakartoti mantrą apie puikias idėjas, netilpusias į įprastą trečio žaidimo papildymą; tačiau pakankamai sėkmingas pirmtakas ir visiškai nesėkminga THQ baigtis leidžia spėlioti apie ką kitą.

Nekaltas(?) išdykavimas

Papildymas Enter the Dominatrix, dabar jau SR4, galėjo puikiai papildyti ir taip neprastą SR3. Iš pirmtako griaučių sulipdytas žaidimas pasakoja apie žemę užpuolusius ateivius, pavergusius žmoniją į dirbtinės tikrovės simuliaciją. Komiškam galaktikos siaubūnui priešinasi žaidėjo valdomas „šventųjų“ grupuotės gangsteris, trečioje žaidimo dalyje tapęs JAV prezidentu.

Kvailysčių kupinam serialui – puiki ir daug ką žadanti užuomazga, tik deja, savarankiškam žaidimui turinio čia kiek mažoka. Negelbsti net naujovės, prie kurių kūrėjai padirbėjo kaip reikiant.

Kova su svetimais vyksta simuliacijoje, todėl super galios ir matricos parodijų čia apstu. Kalbant apie parodijas – kliuvo ir Metal Gear, Aliens, Star Trek, Dead Island ir dar kelioms, žinomoms frančizėms. Meta humoras pakeitė labai lėkštus pokštus ankstesnėje dalyje, o nepriekaištingas blogiukas Zinyakas tobulai atlieka savo vaidmenį.

Kita vertus, geri pokštai ir žaidimui jau įprastas kvailiojimas (dub step ar juodosios skylės patranka ) nesugeba užmaskuoti be galo trumpos pagrindinės kampanijos. O papildomų užduočių masyvai, kai kurie tiesiog perkelti iš ankstesnės žaidimo dalies, nei kiek nedžiugina; juk pasikartojimas – bene silpniausia žanro savybė.

Nuobodulį ženkliai praskaidrina super galios; tik skirtingai nei Neo, 2 filmus besimokęs jomis naudotis, žaidėjo protežė jau po dviejų valandų įvaldo žinomiausių didvyrių sugebėjimus. Ir kokia nauda ore plevėsuoti gebančiam žmogui-tankui iš automobilių, partnerių ir visai neprastai suprojektuotos Steelport'o simuliacijos? Super galios – smagus priedas, tačiau konfliktuojantis su žanro principais. Apie kokį vairavimą galima kalbėti, kai šimtais kilometrų per valandą lakstanti žudymo mašina šluoja viską savo kelyje?

Techninis projekto apipavidalinimas kenčia nuo tų pačių bėdų: puikus artistinis stilius lenkia techninius parametrus. Taip, SR3 ne toks jau senas žaidimas, bet SR4 teikiamas, kaip naujovė; o iš įkyraus vaizdo filtro čia jokių naujovių. Netgi dienos-nakties nėra, nors po pagrindinės kampanijos įveikimo prieblandoje, žaidėjui leidžiama įjungti „dieną“. Bent jau smagus ir nuotaikingas garso takelis deramai palaiko kompaniją.

Tai, jog Volition pakanka talento puikiam žaidimui apie super didvyrius sukurti – neabejotina. Kaip nekyla abejonių ir dėl studijos rašytojų, gero humoro jausmo bei gebėjimo skandalingai reklamuoti savo darbą. Tačiau sujungti visa tai „kriminalinėje smėlio dėžėje“ vargu ar iš vis įmanoma.

***

Ką trečioji dalis paliko neabejingais ir žaidimuose rimtumo neieškantiems – visai ne prošal būtų apsilankyti ateivių užpultame Saint's Row 3 (ne)papildyme. Visi kiti gali ramiai sulaukti GTA5.