Antroji praeito amžiaus pusė pasižymėjo neapsakomu dėmesiu mokslinei fantastikai bei siaubo žanrams. Galingas vaizduotės ir smalsumo mišinys atnešė mums Žvaigždžių Karus, Solarį, Stalkerį ir dar šūsnį puikios fantastikos, radusios užuovėją mėlynuosiuose ekranuose. Siaubas, visados populiarus kine, atgijo iš naujo, kai juo susidomėjo plačioji auditorija: Guobų gatvės nuotykiai ir įžūlūs penktadienio 13-osios pasakojimai savo grimasas rodo ir šiandien.

1979-ais šiuos, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčius, žanrus pavyko suvienyti. Stulbinančiais H.R. Giger‘io meno darbais apsiginklavęs Ridley Scott‘as visuomenei pristatė Alien. Šiandien šis filmas įvardijamas vienu geriausiu, kada nors sukurtu sci-fi atstovu. Galutinę svetimųjų sėkmę užtikrino anuomet dar negarsus J. Cameron‘as ir jo, 1986-ais, pasirodęs tęsinys: Aliens.

Alien – viena subtiliausių pramogų kultūros frančizių. Du sėkmingi filmai, du ne tiek sėkmingi tęsiniai, keli pasirodymai su kitu, nemažiau žinomu monstru, šūsnis komiksų ir visas kalnas kompiuterinių žaidimų. Palikimas neprastas, tačiau, deja, kokybe nepasižymi.  Skylės siužete, neapsisprendimas dėl kanoninio žanro ir vietomis atviras idiotizmas sukūrė aibę kliūčių tolimesniam darbui su šiuo prekės ženklu. 2012-ais Ridley Scott‘as užsimojo persvarstyti visą svetimojo visatą pirmoje savo naujos epopėjos dalyje – Prometėjas. Aliens: Colonial Marines su nauju filmu, deja, nieko bendro neturi.

Duke, aka Alien,  Nukem

Kalbant apie A:CM tenka pripažinti, jog Giger‘io ateivis turi daug bendro su vulgariu 90-ųjų blondinu. 2006-ais Sega, 20th Century Fox ir Gearbox  ėmėsi iki šiol neįvykdytos užduoties – sukurti gerą žaidimą apie svetimus. Autorinių teisių savininkas leido ne tik eksperimentuoti su frančize, bet netgi suteikė teisę įrašyti kanoninę, t.y. autentišką pasakojimo dalį į šios istorijos puslapius.

Kas vyko toliau – paslaptis, tačiau iki A:CM pasirodymo Gearbox spėjo paplušėti prie Duke Nukem Forever ir abiejų Borderlands  dalių. Per antrines studijas mėtomas projektas apaugo turiniu, kuriuo gamintojai didžiavosi pristatymų ir reklaminių kampanijų metu. Keli atidėliojimai ir paskutinis deadline‘as galų gale išspjovė tai, ką atrodo, pavyko sulipdyti paskutine akimirka.

LV-426

Žaidimo pasakojimui pasirinktas tarpas tarp antro ir trečio filmo. Sprendimas suprantamas – siužetiniai  rėmai akivaizdūs ir galvos sukti dėl piktų fanų netektų; be to, šiuo atveju atsivėrė galimybė patenkinti serijos gerbėjų lūkesčius. Ir tai turbūt vienintelė užduotis, su kuria kūrėjams pavyko susidoroti. Vardiniai antrosios filmo dalies personažų ginklai, kolonijos „Hadley‘s hope“  griuvėsiai ir dar keli fan-service‘o elementai rado sau tinkamą vietą ir pateisino siužeto pasirinkimą.

Ko, deja, negalima pasakyti apie idiotišką kreiserio „Sefora“ misiją atimti legendinį laivą „Sulako“ iš Veiland‘o samdinių. Iš piršto iščiulptas scenarijus, turint galimybę dirbti originalios istorijos rėmuose, verčia nusistebėti, mažų mažiausiai. Pasilakstymai laivų deniuose, planetos paviršiuje ir šviežiai atstatytos laboratorijos patalpose – siužetiniai pramogų kalneliai, kurie neriasi iš kailio, norėdami parodyti sodrias aplinkas ir dramatišką istoriją. Tik deja, būki veikėjų dialogai dramatizmą paverčia absurdo komedija.

Sodrioms aplinkoms kliuvo ilgo ir nekontroliuojamo žaidimo kūrimo ciklo dėka. Įvairių pristatymų, reklaminių filmukų metu kūrėjai neslėpė savo pasididžiavimo puikia grafika, ypatingai daug dėmesio skirdami apšvietimui. Ir jis iš tikrųjų nuostabus! Filmukuose. Iš žaidimo visa tai nuspręsta iškirpti ir užmuilinti keliais filtrais.

Didžiausias smūgis gi, teko animacijai, ko dėka nukentėjo ir dirbtinis priešų intelektas. Priešai žmonės, griūvantys vienoda poza po pagautos kulkos jau po dešimties minučių nebejuokina. Ateiviams gi, šitokioms žudymo mašinoms, proto pakanka judėti kaip botams iš kokio nors CS. Tik į priekį. Deja, nepadeda ir skirtingi sudėtingumo lygiai. Jų gebėjimas įmantriai naudotis aplinka, kas buvo demonstruojama pristatymų metu, iškeliavo į šiukšliadėžę.

Gerų žodžių nenusipelno net šaudymo mechanika, su kuria Borderlands atveju Gearbox susitvarkė puikiai. Jokios fizikos, jokios įvairių kūno dalių pažeidimų sistemos, galop net ginklų garsai veikiau primena skylėtą dujų vamzdį nei futuristinių ginklų griausmą. Net kanoninė patranka, Smart Gun‘as, išduodama tik vienai misijai ir tik vienam žaidėjui (kooperatyvo metu).

Kalbėti apie ant žaidimo varikliuko sulipdytus filmukus ir tradiciškai bukaprotiškus kompiuterio valdomų porininkų veiksmus – iš vis beprasmiška. Kiek geriau susidorota su multiplayer‘iu – keli režimai, kuriuose AI neišdarinėja nesąmonių pakelia ūpą.

Aliens Forever

Didžiausia A:CM bėda – apgaulinga reklama. Internetas pilnas demonstracinės ir galutinės žaidimo versijos palyginimų. Keista, tačiau didžiausią smūgį šis projektas smogė jo kūrėjams, frančizei gi tai ne naujovė. Telieka tikėtis, kad Ridley Scott‘o pastangos atgaivinti svetimo visatą išdegs, ir skaitmeniniai ateiviai gaus naują gyvybės impulsą.

Galop Aliens Colonial Marines ne tiek jau daug skiriasi nuo savo šaudyklių kolegų. Jei užmerkt akis ir nepastebėti klaikios animacijos, idiotiško pasakojimo ir pamiršti apie visas reklamas, kelis vakarus galima smagiai pasipyškinti kooperatyvo režime.