Apžvalga
Iš po THQ griuvėsių išlindęs Metro: Last Light parodė, jog numirėlis dar turėjo garo ir kortų, kuriomis galima būtų pakovoti už savo išlikimą. Korporacinė logika ir investuotojų nekantrumas neleido leidyklai pristatyti jau praktiškai paruoštų žaidimų. Po puikių ukrainiečių kūrinio rodiklių seka Relic Entertainment realaus laiko strategija Company of Heroes 2 su nemažiau įspūdingais vartotojų ir kritikų vertinimais. Kas galėjo pagalvoti?
Rytų fronte daug naujo
Iš pirmo žvilgsnio CoH2 veikiau primena papildymą pirmai žaidimo daliai, nei savarankišką kūrinį. Ir nieko keisto, juk kalbėti apie antrąjį pasaulinį karą visiškai aplenkiant rytų frontą – mažų mažiausiai keista. Realybėje gi kūrėjai nuo pat pradžių planavo realizuoti žaidimą už sovietus, bet pradėję suprato, jog darbo įprastam papildymui teks per daug. Todėl nuspręsta sovietams skirti visą žaidimą.
Techniniame plane gi, tenka pripažinti jog Relic požiūris į klasikinę RTS formulę yra pakankamai šviežias, mažai išbandytas ir anot pačių žaidėjų – sėkmingas, todėl kūrėjai nesiėmė išradinėti dviračio ir tam tikrais pokyčiais perkėlė visas mechanikas iš pirmo žaidimo. Kontroliniai taškai žemėlapyje, resursai iš jų, priedangų sistema ir adrenalinu įdarytas žaidimo tempas čia pat. Atsirado vietos ir žinynui, medaliams ir netgi galimybė tiesiogiai iš žaidymo rengti video transliacijas twitch serviso pagalba. Taip stipriai stengtasi pateisinti numeriuko 2 atsiradimą.
O ir veltui, pats savaime CoH2 turi kuo didžiuotis. Viena puikiausių žaidimo savybių – true sight mechanika, atsakanti už kiekvieno kareivio regos lauką. Skirtingai nei daugumoje rts žaidimų, kareiviai čia iš tikrųjų nemato besislepiančio priešo. O tai, savo ruožtu, atveria kelia skirtingoms taktikoms, visiškai skirtingomis miesto griuvėsiuose ir atvirame lauke. Vietos atsirado net dūmų priedangoms, kurios dar labiau praturtina taktikos gerbėjų pasirinkimą.
Daug dėmesio skirta ir žaidimo išvaizdai; negalėdami pasigirti madingomis šiandien technologijomis Relic sugebėjo pristatyti ne tik puikiai atrodantį, bet ir nepriekaištingai veikianti žaidimą; kuris susidoroja ne tik su apsčiai detalizuotu bet ir funkcionaliu paveiksliuku žaidėjo ekrane.
Pasakyti jog Relic revoliucionizavo realaus laiko strategijas būtų klaidinga, tačiau žaidimo savybių (sudėtingų ir ne) komplektas viršija bet daugumos konkurentų siūlomus, be to, viskas įpakuota į gražią stabilumo dėžutę ir papildyta dėmesio vertu multiplayer režimu.
KGB ir visa kita, kas blogai
Kūrėjai dar pirmo žaidimo metu parodė, jog į istorines diskusijas veltis neketina, todėl faktų čia minimumams o pramogų maksimumams. Kaltinti juos dėl to ar ne – lai kiekvienas pasirenka pats; su savo pirminę užduotimi – sukurti linksmą ir įtraukiantį žaidimą jie susitvarkė puikiai. Galų gale tikslinė studijos auditorija toli gražu ne istorijos mokslų atstovai.
Žaidimo metu pristatomą pasakojimą taikliausiai galima būtų apibūdinti kaip kramtomosios gumos ir pop-corno salotas. Šia prasme CoH2 veikiau primena pramoginį kiną nei rimtą ir faktais paremtą dokumentiką, todėl semtis faktų iš čia nederėtų. Piktieji kgb agentai, seniausiai istorikų paneigti mitai ir netgi generolo Vlasovo armija, sudaryta iš italų, kroatų ir kitų ašies sąjungininkų ir analogiški kliedesiai rado sau vietą.
***
Verta pastebėti, jog po THQ bankroto SEGA'ai atitekusi Relic turi daug šansų ir ateityje kurti puikius strateginius žaidimus, juk japonų leidėjas be visą ko globoja ir žymiąją Total War seriją. Kaip susiklostys naujų kolegų santykiai pamatysime artimiausiu metu, puikūs CoH2 vertinimai turės tam daug įtakos.
Kol kas gi, studija sugebėjo, jau antrą kartą, pagrįsti savo požiūrį į realaus laiko strategijas, o dėmesys skiriamas online batalijoms meta iššūkį šiandienos rts karaliui Starcraft.
Parinktys
Privačios žinutės
- Žinutės
- Draugai
- Svarbios žinutės