EA dėka, kadaise populiari šaudyklių serija apie antrąjį pasaulinį karą virto dar vienu įrankiu konkurencinėje kovoje su Activision pabaisa – Call of Duty. Kūrėjams, Danger Close Games, atiteko literatūrinio negro vaidmuo tik šieji įsigudrino pridėti kažką savo, deja.

Modern Medalfare 2

Pirma, iš naujo paleistos serijos, dalis susilaukė daug pelnytos kritikos, tačiau užsispyrimas ir koncentruotas dėmesio telkimas ties Afganistano karu ir šiokiu tokiu realizmu dalį žaidėjų vis tik pamalonino. Bet kai kalba eina apie pirmo asmens šaudyklių pardavimus ir rinkoje egzistuojančią sėkmės istoriją, niša, kurioje atsidūrė medalių gamintojai leidėjo netenkino. Todėl į tęsinį nuspręsta sukišti daugiau visko: seilių, sprogimų, vietovių, melodramos, netgi pasivažinėjimų mediniais automobiliais ir specialiai nuo kūrėjų – užrašų „paremta tikrais įvykiais“.

Vos 15-os minučių pažinties su Medal of Honor: Warfighter pakanka, kad suabejotum ar tai kūrėjų, ar leidėjų, o gal abiejų adekvatumu. Gaminti dar vieną Call of Duty varžovą ir nesuprasti, jog visa kritika, juokeliai ir geltonis skiriama Activision monstrui jau seniausiai tapo neatsiejama frančizės dalimi – parodo sveikos nuovokos stoką. Vargu ar atsiras nors vienas žaidėjas, giriantis Call of Duty už grafiką, pakaltinamą istoriją, stabilią ir novatorišką žaidybinę mechaniką, taktinius susišaudymus ar realizmą. Viskas atvirkščiai – nežinia kuo apsirūkę scenaristai verčia žaidėjus kulkosvaidžiais nudėti dešimtis civilių Maskvos oro uoste, o jau kitoje žaidimo dalyje nusiunčia rusiškų povandeninių laivų flotilę tiesiai i New York‘ą ar sprogdina Eifelio bokštą. Call of Duty, panašiai kaip modernūs siaubo filmai, spėjo virsti kiču ir, matyt, marazmo rungtyje ir toliau privalės rungtis pati su savimi. Danger Close Games neįstengė suvokti šio esminio varžovo ypatumo, o ir savo, nors toli gražu netobulos, bet galėjusios tapti šiokia tokia atsvara, koncepcijos studija irgi atsisakė.

Dėl šios priežasties laiko leidimas prie Warfighter užsitęsia neapsakomai ilgai, o kompaniją galop palaiko mieguistumas ir žiovulys (geriausi pirmo asmens šaudyklių draugai?). Padėties netaiso net bandymai parodyti kareivukų iš žmogiškosios pusės, jų asmeninių tragedijų ir šeimyninių ryšių (serialas The Unit tą daro ženkliai geriau). O absurdo, kvailų priešų ir tariamo realizmo mišrainę šviesos greičiu vargina smegenų ląsteles.

Blogiečių vaidmenyje - teroristai su masinio naikinimo ginklu užantyje, gėrio jėgoms atstovauja civilizuoti vakarų kareiviai. Somalyje pradėti nuotykiai galiausiai nukelia į 20-metų senumo Sarajevą, kur laikoma pasaulinio mąsto grėsmė – PETIN. Smagu tik tai, kad be šiokių tokių organinės chemijos žinių suvokti, kas tai per baubas praktiškai neįmanoma. Būtent tai, ko reikia pirmo asmens šaudyklių auditorijai.

Suprasti, kaip save pateikia žaidimas – užduotis ne iš lengvųjų. Realios grėsmės, realūs žmonių santykiai, absurdiškos užduotis ir vangus bei monotoniškas procesas susisuka į tokią betvarkę, kurią trumpį filmuką tarp vietovių ne tik kad ne paaiškina, bet tik dar labiau sujaukia. Danger Close Games sukišo į žaidimą viską, kas pakliuvo po ranką, įdomius ir niekinius dalykus, o štai pasirūpinti deramu jų pristatymu ir išaiškinimu visiškai nesibodėjo.

Frosbite of Honor

Kurioziška, tačiau už teigiamus projekto aspektus, liaupsinti reikia švedų DICE, o tiksliau jų sukurtą ir dabar EA praktiškai visur  eksploatuojamą, varikliuką. Puikus apšvietimas, kerintys specialūs efektai, gera optimizacija nušluosto nosį konkurentams. Tariamo realizmo sąlygota tekstūrų atranka vietoves pavertė ženkliai atgrasesnėmis, purvinomis – kas yra gerai, eilinį kartą lakstyti turistinių skrajučių vaizduojamose vietovėse velniškai pabodo.

Galingą įrankį gavę kūrėjai nusprendė eksperimentuoti ir su susišaudymais. Tariamo realizmo dėka, vėlgi, susidūrimai neprimena arkadinių pasilakstymų tyre. Bandymai sukonstruoti taktinius pasišaudymus pavyko, užuot lėkti per siaurus koridorius nunešant viską pakeliu, žaidėjai verčiami užimti saugesnes pozicijas ir palaipsniui brautis eilinio išsaugojimo taško link. Sumanymas smagus, paskutinių žanro atstovų fone – netgi originalus, o ar prie dinamikos pripratę žaidėjai teigiamai įvertins šitokį sprendimą – nežinia. Bet kuriuo atveju, net ši įdomi idėja ir taip trumpą, 5val kampaniją sugeba prailginti ir nuobodžiauti dar labiau.

Savitumu pasižymi ir multiplayer‘is. Naujovių čia ne daug: klasės, palaipsniui atidaromas arsenalas, mikroskopiniai žemėlapiai (kurių ir 10 nesusirinko); dėmesio vertas nebent kooperatyvinis dvejų žaidėjų režimas, kaip partnerį matome net už sienų ir galime veikti koordinuotai. Apie BF3 lygį svajoti ne vertą, o štai CS ir MW gerbėjai gali atrasti sau kiek lėtesnę ir daugiau smegenų bei bendradarbiavimo reikalaujančią žaidimo koncepciją.

***

Sakoma, jog trečias kartas nemeluoja. Į kraštutinumus linkęs pulti Medal of Honor jau spėjo išbandyti dvi visiškai skirtingas idėjas ir ką gali žinoti, galbūt trečiąjį kartą kūrėjai supras, ko norima iš šios frančizės. O galbūt ši užduotis bus patikėta jau kitam gamintojui, vargu ar EA yra tokia prietaringa.