Bioshock frančizė visados pasižymėjo išradingumu, dėmesiu detalėms ir autorių kūrybiškumu. Neapsakomi nuotykiai, įdomūs ir spalvingi personažai, žadą atimančios dekoracijos atkeliavo ir į 2013-ųjų gaminį, tik šį kartą visko kur kas daugiau. Rinkai užvaldžius modernioms šaudyklėms, savaip keista ir lakios kūrėjų fantazijos kupina Bioshock atrodo, mažų mažiausiai, originaliai.

Kontrastas

XX amžiaus pradžioje Kolumbijos miestas atsiskyrė nuo Jungtinių Valstijų, pakilo į dangų, ten ir įsikūrė. Padangėje įsitaisiusio miesto gyventojai iš savo tėvynainių paveldėjo visas ksenofobiškas ir rasistines tradicijas. Baltosios rasės atstovai šlovina JAV įkūrėjus, peikia su vergija kovojusį Linkolną, smagiai leidžia dienas steampunk'iškoje gyvenvietėje, kurioje vietos atsirado ir religiniams stabams. Tuo tarpu juodaodžiai, azijiečiai ir airiai atlieka visus purvinus darbus bei kenčia visokeriopas patyčias. Spalvingas miestas ir pūvanti jo gyventojų moralė akimirksniu užduoda savotišką toną viskam, su kuo žaidėjui tenka susidurti 8-15 valandų pasakojimo metu.

Spalvinga grafika, geranoriški veikėjai, gėlėmis ir įvairiaspalvėmis dekoracijomis nusėtos Kolumbijos gatvės nuo pat žaidimo pradžios pradeda konfliktuoti su žiauriais priešų pribaigimais, kruvinais veikėjų poelgiais bei įžūliais ir įžeidžiančiais plakatais. 1912-ais į šią sudužusių veidrodžių karalystę atkeliauja ponas Bukeris Devitas, kuriam patikėta išgelbėti čia įkalintą merginą Elizabeth. Pagrindinis pasakojimo herojus aukštais moralės standartais nepasižymi ir darbo imasi tik skoloms už azartinius žaidimus padengti.

Irrational Games pavyko kokybiškai suplakti fantastiką, stereotipus, ironiją bei veikėjų tragedijas. Pirmo asmens šaudyklės, tiek dėmesio skiriančios pasakojimui ir atmosferai šiandien tikra retenybe, todėl nieko nuostabaus, jog žaidėjai ir kritikai šį gaminį pasitiko teigiamais vertinimais ir liaupsėmis. Tačiau vien tik scenarijumi sotus nebusi.

Įvairovė įvairovės vardan

Su pasakojimu kūrėjai susitvarkė puikiai, o štai žaidimo procesą kamuoja tam tikros, nedidelės, problemos. Didžiausia iš jų – pasikartojimas, jau po valandos žaidimo gebantis atnešti deja vu pojūčius. Užuot kūrę ilgus ir informatyvius filmukus, gamintojai nusprendė scenarijų pristatyti nedideliais gabaliukais, kur kas natūraliau – t. y. užuot klausyti ilgų ir nuobodžių monologų, žaidėjai skatinami pasiklausyti priešų ir civilių pokalbių, skaityti šen bei ten kabančius plakatus ir užrašus ant pastatų, lentelių ir etc. Tai pagyrimo vertas sprendimas, tačiau būtent jo dėka, kas kelias minutes iš naujo prasidedantis šaudymo tiras pradeda neapsakomai įgristi. Kelios minutės pasivaikščiojimo ir žaidimas pristato eilinį būrį priešų, su kuriais tenka dorotis.

Bent jau priešų įvairovė stebina. Herojus medžiojantys nenaudėliai nepasižymi kiekybe, tačiau kokybės jiems pavydėtų dažna šaudyklė. Nuo įprastų policininkų ginkluotu pagaliais ir paprasčiausiais šaunamaisiais ginklais iki griozdiškų Vašingtono robotų ir į šarvus įkalintų senių. O svarbiausia, kad visi priešai turi savas stiprybes ir silpnybes, todėl paprasčiausiai šaudyti nepakaks.

Aišku su monotonija, susijusią su nuolatiniais susišaudymais bandyta susidoroti. Galimybė vienu metu tampyti tik du šautuvus kaitina kraują, ypač greitai eikvojamų šovinių dėka. Prisideda ir frančizei įprasti specialūs veikėjo gebėjimai. Priešus galima sustabdyti, padegti, netgi priversti kovoti didvyrio labui, tačiau vieni yra ženkliai stipresni už kitus ir dažnas žaidėjas pasirinks optimaliausius gebėjimus, pamiršdamas apie kitus.

Teigiamai procesą paįvairina valai, įtaisyti padangių gyventojų transportavimui savotiškuose oro tramvajuose. Pagrindinio veikėjo turimas kablys padeda žaibišku greičiu keliauti šiais įrenginiais, apeiti priešus iš flangų ar kitaip išnaudoti šią galimybę. Įtempto mūšio būdu greitas pasitraukimas ne kartą pagelbės kur kas labiau, nei įprastas šaudymas iš už priedangos.

Ir turbūt smagiausia inovacija – pati pakeleivė. Priešai nesistengia nukauti merginos, todėl žaidimas nevirsta įkyria eskorto misija. Tuo tarpu Elizabeth, apart dialogų ir savo charakterio rodymo, prisideda ir prie kovų eigos. Jos randami šoviniai ir vaistinėlės kritiškais momentais išgelbės ne kartą. Dėmesio nusipelno ir jos talentas – gebėjimas atverti perėjimus į kitus pasaulius. Ko dėka mergina ne tik įtakoja pasakojimą, bet netgi mūšio lauke moka materializuoti priedangas, būtinus išteklius ir etc.

***

Pagrindinė žaidimo auditorija – šiaurės Amerikos gyventojai. Tačiau kūrėjų noras pašiepti XX amžiaus pradžios šio žemyno stereotipus neturėtų atgrasinti istorijos ir fantastikos mėgėjų. Galų gale Bioshock tai solidi pirmo asmens šaudyklė su detalia grafika, puikiu įgarsinimu ir smalsiu bei intriguojančiu pasakojimu; kurios nebjauroja nei gyvybės regeneracija nei įkyrios priedangų sistemos, netgi atvirkščiai – žaidimas iš visų jėgų stengiasi paįvairinti susišaudymus.

Vienintelė tikra žaidimo problema – pasikartojimas ir kiek ištemptas perėjimui būtinas laikas. Tų pačių vietovių ir susišaudymų gausa neleidžia įveikti šio pasakojimo vieno prisėdimo metu. Matyt, autoriai primena, jog saldumynais nepersivalgyti nevalia.