Beprotiškas populiarumas, industrijos milžino reputacija, skandalai žiniasklaidoje ir bandymų poligonas trenktoms fantazijoms – visą tai Rockstar pasiekė žaidėjų mėgstamo, kriminalinio stimuliatoriaus GTA, dėka. Dalintis patirtimi rinkos atstovai mėgsta – kiekvienas daugmaž sėkmingas produktas praktiškai visada susilaukia konkurento. Deja, nusikaltėlio smėlio dėžių pasaulyje šis reiškinys nėra paplitęs. Kodėl? Paprasta – didžiuliai gamybos kaštai ir tos pačios GTA diktuojamos taisyklės, konkurentus uždarančios labai siauruose kūrybinės laisvės rėmuose. United Front Games gimdė Sleeping Dogs ne vienerius metus ir tik pasikeitusio leidėjo dėka, merdinti True Crime frančizė susilaikė tęsinio.

Vėluojančių traukiniai nelaukia

Nepaisant pelnytos kritikos, žaidėjai nėra linkę sutikti su šiuo teiginiu. Aišku, apie jokį bumą kalbos neina – žaidimas turėjęs pasirodyti dar prieš eilę metų, nemalonina nei akies, nei proto, o žaidybinė mechanika atgraso savo primityvumu. Paradoksalu, bet būtent už šias nuodėmes produktas apaugo ištikima fanų auditorija. Nepretenduodami į realistiškumą, begėdiškai neapkraudami vaizdo plokštės, skirdami daug dėmesio smulkmenoms Sleeping Dogs nudžiugino ne vieną žanro mėgėją. O lyginant, pirmiausiai į galvą ateina kanonu spėjęs tapti GTA 3.

Kaip ir analogiškuose projektuose – pasakojimas smegenų ląstelių neaudrina. Ir tai veikiau žanro, o ne pavienių jo atstovų problema. Mafia 2 pabandė eksperimentuoti ir vietoj dešimčių trumpų misijų sukūrė dramatišką ir įdomią istoriją, kuo papiktino mases. United Front Games šią pamoką įsisąmonino ir nupėdino išvaikščiotu takeliu. Policijos pareigūnas Wei, eilę metų praleidęs JAV, sugrįžęs į gimtąjį Honkongą gauna užduotį – įsilieti į nusikaltėlių gaują ir dirbti iš vidaus. Štampas, kuriam teks gyvuoti žaidimuose tol, kol pasipiktinusių tėvelių draugijos nesubręs. Kita vertus, trumpos užduotys yra pateikiamos skirtingų pasakojimo elementų pavidalu, surišant jas į įvykių grandines. Sprendimas įdomus ir padeda išlaikyti žaidžiančiojo dėmesį.

Užduočių gi turinys nuvalkiotas tiek, kad labiau jau ir neįmanoma. Draugų vežiojimas po mikroskopinį miestą, automobilių vagystės, taikinių utilizacija. Senstelėjusi mechanika primena apie save viso žaidimo eigoje. Pabandę įtikti kuo platesnei auditorijai, kūrėjai net nesistengė suteikti azijietiškų bruožų ir nusikalstamos veiklos ypatumų blogiukams. Azijiečiais jie yra tik dėl siaurų akių, visa kita gi – jau ne karta išžiaumotas B-lygio filmo scenarijus.

Drąsesniu eksperimentų sulaukė kovos mechanika. Senstelėjęs žaidimas niekuo prilygti Batman: Arkham City negali, tačiau rytų kovos menai paperka. Keliolika efektingų ir gražiai atrodančių  judesių, galimybė panaudoti aplinkos elementus susidoroti su priešais savo darbą atlieka. Nykaus miesto, nuobodaus pasakojimo ir be galo primityvios šaudymo mechanikos fone – vaizdingos kovos norom nenorom tampa vieninteliu, reginio pavadinimo vertu žaidimo elementu.

Apie ne kartą nukapotą gamybos procesą staugia ir grafika. Detalizuoti ir išsiskiriantys personažai atrodo kaip svetimkūniai žemos raiškos ir kvadratėliais nusėto miesto fone. Nuobodžių klajonių šlykščiame mieste nepaįvairina ir bukos papildomos užduotys. Bent jau įgarsinimas puikus.

***

Iš vienos pusės – Sleeping Dogs tai geriausias stagnacijos pavyzdys. Pasirinkę labai įdomų ir patrauklų nuotykių vietovę, kūrėjai originalią atmosferą sutrypė begėdiškų pasakojimo štampų pagalba. Per visą žaidimą, sugebėdami pristatyti tik vieną smagų ir dramatišką personažą. Ilgas ir netolygus gamybos procesas neleido pasiekti aukštų standartų kiekvienoje srityje.

Iš kitos gi – kad ir kaip keistai tai beskambėtų, žaidimas puikiai pagavo žanro esmę ir keliolikos valandų metu savo darbą, linksminti žaidėjus, atlieka puikiai. Optimali trukmė neleidžia pradėti nuobodžiauti, šiokie tokie posūkiai pasakojime išlaiko dėmesį. Telieka tikėtis, kad Square Enix teigiamai įvertins United Front Games pastangas ir suteiks galimybę šiai studijai sukurti tęsinį normaliomis aplinkybėmis.