Neįtikėtini žmogaus - voro nuotykiai prasidėjo dar 1962 metų rugpjūčio 1 dieną, kai parduotuves pasiekė pirmas komiksas pasakojantis apie studento Peterio Parkerio nevykusius santykius su radioaktyviomis cheminėmis medžiagomis, - nei tai jis kažkokio tirpalo per daug išgėrė, nei tai plutonio užnuodytas voras jam į nosį įkando, - pasėkmės - stebuklingų jėgų antplūdis, padėjęs teisybės ieškotojui Peteriui kilti į kovą su didžiausiomis pasaulio visuomenės apmatomis. Ir štai jau praėjus daugiau nei 40 metų, žmogaus - voro šlovė dar toli gražu neblėsta, - leidžiami nauji filmai, serialai, kuriami vis nauji kompiuteriniai žaidimai, - apie vieną pastarūjų, išleistą š.m liepos mėnesį dabar ir pakalbėsime. Filmo motyvais leidybinė kompanija Activision, kartu su The Fizz Factor nutarė išleisti eilinį žaidimą apie visiems mums jau senai pažistamą mutantą - gerietį žmogų - vabzdį: „Spider-Man 2: The Game" Sprendimas šis buvo gana avantiuriškas, nes per keletą pastarųjų metų jau ne viena kompanija patyrė visišką fiasko kurdama žaidimą šia tematiką. Ar šis Actvision produktas yra sėkmingesnis už savo pirmtakus? - taip, be abejo; ar jis yra vertas visų mūsų dėmesio? - deja teigiamai atsakyti yra labai sunku. Žaidimas pasakoja, kaip žmogaus - voro senas pažįstamas -daktaras Otto Oktaviusas patenka į įtin kėblę ir nepavydėtiną situaciją , - jo super truper slaptas išradimas ( kažkoks gelžgalis su keturiomis rankomis ), užvaldo daktaro samonę ir vargšelis nebegalėdamas susiorientuoti aplinkoje, pradeda vykdyti piktųjų jėgų valią. Manote žmogvoris paliks viską bėdoje, apsisuks ir eis sau pirkti popkorno vakariniam TV seanso žiurėjimui? - be galo klystate, - jis kaip visada pasiruošęs išgelbėti savo draugą ( o kartu ir pasaulį ) ir stoja į kovą su blogio jėgomis. Žaidimo eigoje jis susidurs su gausybę, bėdos pasauliui norinčių padaryti, monstrų hibridų ir net neverta abejoti, kad vėl gražins į žmonių namus ramybę ir gėrį. Toks jau tas Peteris Žaidime gausu tiek teigiamu, tiek ir neigiamu niuansų. Pradėsime nuo silpnesnių žaidimo vietų. Pirmas ir manyčiau didžiausias „Spider-Man 2: The Game" trūkumas - geimplėjaus nuobodumas, - praktiškai kiekviena misija yra panaši į ankstiasniąją ir tuo pačiu absoliučiai neskatina žaidėjo stengtis įsitraukti į žaidimo atmosferą ir su malonumu laukti kito lygio. Dvejopos mintys kyla ir dėl žaidimo grafikos. Šalia neblogai sukurtų pastatų ir kai kurių smulkių aplinkos detalių akį rėžia lėles primenantys žmonės ar nelabai vykusi šešėlių sistema. Žaidimo eigą paįvairinti galėjęs Spider - Man"o ginklų arsenalas čia deja labai jau nykus, - kumščiai ir ranka išleidžiamas voratinklis. Tačiau yra ir už ką žaidimo kūrėjus pagirti. Pirma, tai puikūs šuolių ir laipiojimo dangoraižiais efektai. Su nemažu malonumu teko palaipioti po vieną kitą miesto pastatą ir pajusti tikrą kritimo ar įspūdingo šuolio jausmą. Labai gerą įspūdi paliko ir valdymo sistema - ji paprasta ir efektyvi ( be pelės vartojami tik strėlyčių ir tarpo klavišai, nors judėsių ir veiksmų laisvės tai neriboja ). Kalbant apie stiprias žaidimo puses negalima nepaminėti ir garsinio apipavidalinimo. Kadangi žaidimas kurtas visai nesenai kinoteatruose rodyto filmo motyvais, - todėl žaidimo veikėjus įgarsino tie patys profesionalūs Holivudo aktoriai. Puiki ir žaidimo muzika, - muzikiniame takelyje galima rasti ir jau iš senesnių Spider - Man žaidimo versijų paimtų gabalų ir visai naujų dar negirdėtų kūrinių. Tik pradėjus žaisti „Spider-Man 2: The Game", žaidimas pasirodė neoriginalus ir netgi ganėtinai nuobodus; tačiau čia pat pasakysiu, kad žaidime esama savotiško šarmo, kažkokių plika akimi matyt nematomų detalių, kurios visgi priverčia žaidimą pereiti iki galo ir neleidžia kategoriškai neigiamai vertinti šio produkto. Tačiau kaip bebūtų, - „Spider-Man 2: The Game" tapti vienu įdomiausiu vasaros žaidimu - nelemta.