Vos dvejų metų Vigil Games studijai pakako savo bjaurųjį ančiuką paversti nuostabia gulbe. 2010-aisiais pasirodę Darksiders: Wrath of War nesiskyrė nuo varžovų praktiškai niekuo, o daug kame ir nusileido. Mikroskopinės vietovės,  medinė animacija, murzinos tekstūros, neapgalvotas lygių dizainas, vertęs žaidėjus lakstyti ratais be jokio tikslo. Tačiau, nepaisant visko, žaidimas susilaukė dėmesio. Visų pirmą iš PC savininkų,  juk trečio asmens veiksmo žaidimai – klaviatūros ir pelės kariams tikra retenybė. Be to, smalsus pasakojimas apie dėmesio centre atsidūrusius apokalipsės raitelius negalėjo likti nepastebėtu.

Kūrėjai įsiklausė į žaidėjų pastabas, atsikratė beveik visų ankstesnių klaidų ir šiaip ne taip iššovė naująją epopėjos  dalį. Tiesa, prie kūrimo proceso, nors ir netiesiogiai, smarkiai prisidėjo leidėjas. Finansinės problemos, jau ne pirmus metus kamuojančios THQ atliko spyrio į sėdynę vaidmenį. Uždarę keletą didesnių projektų, tame tarpe ir naująją mmo Warhammer visatoje, leidėjai visas pajėgas metė į Saints Row, Company of Heroes bei Darksiders frančizes. Nuogąstauti dėl atsakomybės, atgulusios ant Vigil Games pečių neverta – Darksiders II pasirodymo aplinkybės tik dar kartą parodė, jog alkis kūrėjams dera.

Mirtis, ir jo kilni misija

Nesusipažinusiems su pirmtaku, žaidimo pradžia gali pasirodyti kebli – įkalintas apokalipsės raitelis Karas, demonų sąmokslai, atpirkimo ožiai ir žmoniją pasiglemžusi apokalipsė. Bet jau po prologo tampa akivaizdu, jog žinių stoka nėra tokia svarbi. Mirtis, norėdamas grąžinti jėgų pusiausvyrą ir išgelbėti brolį, privalo leistis į kelionę Gyvybės medžio link, kuris turėtų padėti raiteliui atkurti žmonių pasaulį.

Žaibišku greičiu pradedamas pasakojimas pamažu sulėtėja. Primesta painiava žingsnis po žingsnio pradeda aiškėti. Pirmoji sielų pjovėjo stotelė – Kūrėjų visata, kur ir stūkso Gyvybės medis. Paaiškėja, jog gigantiškų nykštukų žemės apraizgė korupcija, visą gyvą pasiglemžianti esatis. Norėdamas patekti į medį, Mirtis privalės padėti išgyvenusiems Kūrėjams kovoti su jų pasaulį naikinančia nelaime.

Aišku, turint omeny, jog kalba eina apie apokalipsę, skirtingas visatas, intrigų sukeltą chaosą; pasakojimas neapsiribuoja vien tik kelione. Kelionė– tai greičiau pasakojimo būdas, kuris įstengia deramai išlaikyti žaidėjo dėmesį. Galop nereikia pamiršti, jog Darksiders II, tai nuotykių ir veiksmo žaidimas, o juose, kaip žinia, pasakojimas užima toli gražu ne pirmą vietą.

Vos tik patekus į nykštukų žemės, tampa akivaizdu – prie aplinkos kūrėjai padirbėjo iš peties. Po neišraiškingos ir pilkos įžangos visomis vaivorykštės spalvomis pulsuojantis kūrėjų pasaulis atrodo kaip visiškai kitas žaidimas. Toks persijungimas atrodo įspūdingai. Tiems, kas nevirškina perdėm sodrių spalvų nereikėtų nusivilti, juk kiekviena vietovė turi jai būdingą apšvietimą ir spalvų spektrą. Žalia augalija apleistuose senovės griuvėsiuose, pragaro ugnimi alsuojančios požeminės kalvės, pilki tarpekliai ir kalnai keičia vieni kitus be jokių užsikrovimo ekranų. Be to, susidorojus su nykštukų bėdomis, žaidėjo laukia mirusiųjų karalystė, kuri, nesudėtinga nuspėti, nei žalsva vešlios žolės, nei melsva slėnio upelio spalva nepasižymės.

Spalvų filtrai – ne vienintelis įrankis, kuriuo kuriama atmosfera. Pagrindinė ir papildomos užduotis, nors ir kukliai, tačiau spalvingai nupasakos apie visatą ištikusią nelaimę. Gigantomanijos inspiruota architektūra, kuri harmoningai susilieja su gamta kas kart atima žadą. Ir nesvarbu ar tai didžiulio miesto liekanos, gynybinis bokštas ar prieš amžius apleisti griuvėsiai – apgalvota aplinka rėkia apie didingumą.

Tomb Raider + Devil May Cry

Sukūrę įspūdingus pasaulius, Vigil Games neįstengė įkvėpti į juos gyvybės. Ir tai turbūt didžiausias priekaištas, kurio nusipelno žaidimo kūrėjai. Tačiau teigti, jog dėl to kaltas tingėjimas ar patirties stoka – neverta. Išklausę žaidėjų pageidavimus, dizaineriai visas pajėgas metė į vietovių dydį, ko dėka pavyko sukurti didelės ir atviros erdvės iliuziją. Šių vietovių tuštuma, tai kaina, kurią tenka sumokėti už atviro pasaulio pojūčius. Panašiai kaip Kingdoms Of Amalur, Darksider II vietovės – tai didžiuliai blynai ant žemėlapio, sujungti siaurais koridoriais. Tačiau jų nėra tiek daug, todėl kiekvienas gali pasigirti savitumu. Na o šen bei ten braidžiojančios pabaisos primena apie liūdną mmo vietovių dizainą.

Viskas kardinaliai pasikeičia įžengus į pirmąjį požemį-pilį-griuvėsius etc. Numatytose vietovėse žaidimas persijungia į įprastą, linijinį režimą. Kambarius su pabaisomis papildo kambariai su galvosūkiais, skriptų pagalba efektingai pristatomi stipresni nenaudėliai ar bosai.

Galvosūkiai – viena stipriausių projekto savybių. Įgrisę kliūčių ruožai, rakto paieškos bei mechanizmų aktyvavimai paįvairinti smalsiu lygių projektavimu. Dažniausiai galutinis galvosūkio tikslas lieka nematomu, tačiau užverti pašaliniai keliai ir landos atsargiai veda žaidėją prie teisingo sprendimo. Rezultatas smagus, daug laiko neskiriant šuoliukams ir lakstymui ratais kvadratais žaidėjas susitvarko su užduotimi ir gali pasigerėti savo darbo vaisiais. Teigti, jog galvosūkiai yra be galo paprasti, netenka. Surasti reikiamą kelią, įrankį ir aktyvuoti visus prietaisus reikiama tvarka vis tik būtina, skirtumas tik tas, kad žaidimas nebaudžia, bent jau negailestingai, suklydusius. Verta pažymėti ir įvairovę, kuri dramatiškai pagyvina užduočių sprendimą. Pradėjus nuo paprastų raktų paieškų, išmokstama naujų triukų, o padidėjęs arsenalas atveria kelią dar didesniam interaktyvumui. Šautuvas padės iš nuotolio aktyvuoti bombas, kablys atlikti įspūdingus šuolius, o galimybė pasikviesti į pagalbą 3 vaiduoklius – aktyvuoti mįslingai išstatytus mechanizmus. O ir paties veikėjo fiziniai gebėjimai nieko nenusileidžia žymiajai kapų plėšikei: triukai kabant ant atbrailų, lakstant sienomis, povandeninės kelionės neleis nuobodžiauti. Vienintelis kontrargumentas – galbūt visko kiek per daug; galvosūkiai smagūs tačiau kartais 3 ar 4 iš eilės gali nuvarginti, juk veiksmo žaidime norėtųsi daugiau veiksmo.

Juolab kad su veiksmu čia viskas tvarkoje. Šūsnis kombo judesių, vaidmenų žaidimams įprastas gebėjimų medis (net du), net veikėjo apranga – ženkliai paįvairina susidūrimus su priešais. Ilgai galvos nesukę, Vigil Games nusprendė apdovanoti žaidėjo apdarus aibe rodiklių ir net unikaliais gebėjimais. Ginklai, turintys ledinę ataką turi tikimybę priešus paversti ledo luitais; ugninė gi – padegti nenaudėlius. Blokuoti leidžia tik tam tikra papildomo ginklo rūšis, mažasis skydas; pirštinės ir letenos yra atsakingos už žaibiškas atakas, o kūjai ir kirviai tokie pat galingi kaip ir lėti. Pagrindinis ginklas – dalgis, pasižymi subalansuotu greičiu ir didžiausiu galimų savybių spektru. Daug dėmesio skirta ir rūbams – vieni atsakingi už gyvybės regeneraciją, kiti gi – už maksimalų manos kiekį. Galimybių užsiauginti norimą karį pakanka, pakanka ir poreikių. Didžiuliai bosai, tuzinai silpnų priešų ir vienu metu keli stiprūs puolėjai privers dažnai keisti taktiką.

Ypatingo dėmesio verti pagrindiniai bosai; būtent jų pasirodymo metu garso takelis atgyja ir vietoj nykios bei nepastebimos muzikos į eterį paleidžia epiškas melodijas. Panašiai kaip su galvosūkiais, pagrindiniai priešai reikalauja apgalvotos taktikos. Pakankamai atspardyti slieką, apsigyvenusi didžiuliuose šarvuose, kabliu ištraukti jį ir spardyti toliau; kitaip pabaisa regeneruos gyvybes be perstojo. Smagu matyti tokią įvairovę ir jokių įgrisusių QTE.

***

Ar Darksiders II atneš norimą sėkmę THQ ir leis atsikvėpti lengviau? Laikas parodys, o štai sėkmė frančizei ir Vigil Games studijai be jokių abejonių garantuota. Dėmesys, rūpinimasis detalėmis ir visų smulkmenų apgalvojimas, pastebimas kiekvienoje žaidimo savybėje.

Triūsas ir kokybė atperka neženklias nuodėmės – multiplatforminiams projektas būdingą tekstūrų raišką, kuklias vaizdo parametrų nustatymo opcijas PC platformoje ir kiek kreivoką mygtukų konfigūraciją.

Darksiders II gali sau leisti drąsiai atsistoti šalia God of War, Gears of War, Prince of Persia  frančizių ir dėl nieko nesigėdyti.