9.0
9.0
9.0

Apžvalga

Autorius: Kai | Data: 12, Gruodis 2012 13:00

Atviro pasaulio žaidimai – tai visados dviejų galų lazda. Iš vienos pusės, žaidėjai talpinami į didžiules pramogų parkų rezervacijas, kur visiškos laisvės iliuzija leidžia mėgautis tuo, kas patinka. Bent kol nepabos ir į dienos šviesą neišlis visos klaidos, logika neapdovanoti žaidimo elementai ir nebandomas slėpti brokas. Far Cry 3Ką jau kalbėti apie didžiulius tokių projektų kaštus, kurie ženkliai apriboja originalaus ir deramai apgalvoto turinio kiekį bei jo pateikimą. GTA nuo tokių kuriozų saugosi filmukais ir mini-pasakojimais, bet ir šie po dvidešimtos valandos nesugeba maskuoti pasikartojančio žaidimo proceso. TES serija, ypač du paskutiniai jos atstovai, tiek dėmesio skyrė virtualiam turizmui, kad net nepastebėjo, jog adekvataus ir intriguojančio turinio gamyba atiteko bendruomenei. Just Cause 2, nors ir kamuojamas šimtų klaidų ir klaidelių, sugebėjo deramai sujungti įvairovę, didžiules vietoves ir įdomų pasakojimą.

Atviro pasaulio žaidimuose tūno neapčiuopiamas potencialas, tačiau dėl eilės pateisinamų priežasčių šiame žanre bandantys įsitvirtinti kūrėjai visados rizikuoja. Todėl, naujų plotų kolonizacijos turėtų imtis sunkiasvoriai ir įgalūs gamintojai. Jau kitais metais į šią valtį iššoks kanadiečių Bioware, šių metų didelių projektų eilę uždaro Ubisoft FarCry3.

Makabriškos atostogos

Žaidimų kūrėjai, ypač didelių projektų rengėjai, dažnai kaltinami piktnaudžiavimu perdėm pilkšvomis ir niūriomis aplinkomis. Ir tikrai, dramatiškumą, realizmą bei pristatomų įvykių rimtumą galima pateikti eile būdų, ne vien tik specifine spalvų gama. 2004-ais šią problemą pastebėjo ir atitinkamai sureagavo industrijos naujokai – Crytek. Jų sukurtas FarCry tiesiog mirguliavo intensyviomis spalvomis. Tiesa, kiek bendro tai tūrėjo su žaidėjų ir kritikų nusiskundimais nežinia, tuo metu vokiečiai iš paskutiniųjų nėrėsi bandydami pristatyti savo sukurtas technologijas. Tačiau spalvinga tropikų sala prieš aštuonerius metus parodė, kad net šaudykles galima nuspalvinti. Entuziastams projektą perleidus prancūzų gigantui Ubisoft, ir iškeliavus savo laimės Crysis frančizėje ieškoti, dar po ketverių metų pasirodžiusiam FarCry tęsiniui, be visa ko, kliuvo ir už niūriais tonais apipavidalintą saulėtąją Afriką.

Kaprizingi žaidėjai buvo išgirsti ir štai, po dar ketverto metų, FarCry3 grįžta į tropines salas. Far Cry 3Koloritas pasirinktas ne šiaip intensyvesnis, po eilinio CoD, pasileidus prancūzų gaminį, gali pasirodyti, jog monitoriui atsisuko varžteliai. Jei dėl spalvų intensyvumo galima ginčytis, tai veikėjų spalvingumas nusipelno didžiausių liaupsių. Užuot, dar kartą, kišti žaidėjus į profesionalaus galvažudžio kailį, šį kartą pasirinktas paprasčiausias, paikas turistas.

Atostogautojų grupelę pagrobia piratai, pagrindiniam veikėjui pavyksta ištrūkti iš nelaisvės. Eilinio pigaus veiksmo ar siaubo filmo užuomazga, kuri nestebina, o ir neturėtų. Dėl atviro pasaulio žaidimų specifikos, intriguojantis ir gilus pasakojimas yra praktiškai neįmanomas. Tačiau Ubisoft Monreal šią spragą bando užglaistyti siužeto papildais. Salyno gyventai priešinasi piratų savivalei, sėkmingai imituodami pilietinį karą. Maža to, užkampiuose besislapstantys aborigenai pažindina žaidėją su savo narkotinio apsvaigimo papročiais. Tokioje darnioje aplinkoje, žaidėjui teks kovoti už išlikimą, išvaduoti draugus ir atskleisti tradiciškas atokių salų paslaptis.

Pasidaryk pats, aborigenų padedamas

Jeigu pasakojimas sutelpa į kelius pakankamai banalius sakinius, tai likęs žaidimo turinys gali pasigirti stebėtina įvairove ir kiekybe. Pakankamai ilgai eksperimentavę su Assasins Creed serialu, prancūzai išgrynino esminius elementus, kurie žaidėjams leidžia mėgautis savo kūrybiškumu. O ir tikrai, kam sukti galvą dėl įmantrių siužeto vingių, specifinių dizaino sprendimų ir smegenų kutenimo? Juk pakanka pasodinti pirkėją į smėlio dėžę, numesti keletą įrankių, sukurti dekoracijas ir stumtelėti jį atitinkamą linkme.

FarCry3 pramogų parkas stebina ne tiek savitumu, kiek savo kokybe. Piratų užkardų, aka fortų AC3 ar Skyrim‘e valymas – tai vienas ryškiausių deramai apgalvoto ir tinkamai pateikto papildomo turinio pavyzdžių. Far Cry 3Visų pirma, žaidėjas nėra stumiamas į Rambo kailį – bandysi stačia galva pulti priešus, šie būtinai spės paskelbti pavojų ir į vietą atvyks ženklios pajėgos. Todėl tenka improvizuoti, gadinti komunikacijos įrenginius, slaptai prasibrauti į priešų stovyklą ir tyliai neutralizuoti ryšininkus. Kartais, galima pasinaudoti aplinka – narvuose laikomi plėšrūnai gali atlikti dalį juodo darbo ar atkreipti sargybos dėmesį.

Priešai gi, pagaliau, nėra apdovanoti rentgeno akimis ir kišenėse netampo gps įrenginių. Nenaudėliai reaguoja į vietoves ir sąžiningai atlieka jose priešininko paieškas. Tai ne tik smagi aplinkybė priešams klaidinti, bet netgi pakvailioti. Viena juokingiausių scenų – numesto akmenuko atgarsį persekiojantis kvailelis. Idiotizmo viršūnė pasiekiama, kai tokiu būdu manipuliuojamas priešas gali nupėdinti dešimtis kilometrų. Vėlgi – improvizacija ir kūrybingumas, sėlinimas įdiegtas kaip tvirta ir savarankiška žaidimo mechanika, o ne kaip įprastas ir greitai pamirštamas papildymas.

Nemažiau svarbūs ir personažo gebėjimų ugdymas. Aišku, ir čia jaučiama TES įtaka. Atrakindami naujus perk‘us tampame vikresni, greitesni ir ištvermingesni. Didelė jų gausa, laikui bėgant, kardinaliai pakeičia veikėjo savybes ir leidžia žaidėjui kurti savo mėgstamą stilių. Neatsilieka ir šitokių gebėjimų pateikimas – po eilinės narkotinės ekstazės su vietos aborigenais savybė atrakinama ne tik išgalvotame jų sąraše, bet ant veikėjo kūno atsiranda ir atitinkamos genties kario tatuiruotės.

Bene sėkmingiausias žaidimo elementas – medžioklė ir daiktų gamyba. Projekto rengėjai puikiai suprato, kad, kad ir kiek kokybiškai imituoti šį procesą, bet be praktiško gaminių panaudojimo – nuobodybė garantuota. Dėl šios priežasties nukauti priešai nemėto galingų ginklų ir būtinų priedų. Iš gyvių odų ir kitų trofėjų tenka gamintis maišus, diržus ir panašias praktiškas smulkmenas. Panauda gi jų – visai nesmulkmeniška. Papildomi krepšiai leidžia tampytis keletą ginklų, padidinti granatų ir kitų, nemažiau naudingų, įrenginių arsenalą. Gyvūnų apsaugos aktyvistai, gali apsiribuoti žolelių rinkimų ir naudingais viralais. Bendravimas su aplinka ne tik pagyvina virtualų FarCry3 pasaulį, bet ir įneša daug žaidimo mechanikos elementų. Ignoruojant gamybą ir specifinius įgūdžius, galima dirbtinai koreguoti žaidimo sudėtingumą. Žaisti profesionalaus kario, partizano ar paprasto, į kampą įvaryto, civilio kailyje – dėmesio vertas sprendimas.

 Trofėjų neprieinamumas, ant kiekvieno kampo nesimėtantys lobiai ir keblios situacijos verčia muistytis, ieškoti tinkamų sprendimų ir virtuoziškai naudotis žaidime siūlomų galimybių aibe. Papildomos užduotys, lenktynės, visa eilė būdų užsidirbti pinigų ir įsigyti deficitinių prekių kaip reikiant paįvairina procesą. Vietos atsirado netgi radijo bokšteliams, bažnyčių analogui iš AC serijos. Užsiropštus į viršų atrakinamas žemėlapis, akcentuojamos įdomios zonos, o į parduotuves užvežami nauji žaisliukai.

***

FarCry3 neapverčia žaidimų pasaulio aukštyn galva ir, iš esmės, nieko naujo nepateikia. Tačiau viskas, nuo gyvybingos aplinkos iki puikiai tipizuotų ir deramai aprašytų personažų pateikiama besiramstant į aukštus standartus. Kaip techninius, taip ir kūrybinius.

Tačiau, kaip ir kituose atviro pasaulio žaidimuose, anksčiau ar vėliau script‘ais varomi įvykiai išlenda į dienos šviesa, o pasikartojimo negali užglaistyti nei detalizuotas ir su puikiu humoro jausmu pateikiamas vidinis žaidimo žinynas, nei puikus įgarsinimas, nei aukštos raiškos tekstūros ir jas lydinti puiki animacija.

 

Beje, rusų lokalizacija verta atskiro dėmesio. Išversti viską paraidžiui, t.y. kuo mažiau atitrunkant nuo turinio – retas ir vis dar diskutuotinas reiškinys. Bukos lokalizacija mirgėte mirga storais keiksmais. Tokia ji, duoklė autentiškumui.

 

Parinktys

Ivertinkite:
0.1