Įsisprausti į trečio asmens šaudyklių draugiją naujokui yra be galo sudėtinga. Tikėtis, jog Rockstar ir Epic Games mandagiai užleis vietą naujoko debiutui yra naivu, todėl tenka lieti prakaitą, stengiantis ne tik atitikti vakarų kompanijų įtvirtintus kokybės standartus, bet ir pralenkti juos.  Šitokį triūsą ant savo pečių užsikabino Ryu ga Gotoku Studio.

Ghost in the Shell ant steroidų –  pirmas įspūdis, kurį sukelia Binary Domain. Įžvalgūs japonai puikiai supranta, kodėl  anime yra mėgstama visame pasaulyje, taip pat jie supranta ko reikia geram, šiuolaikiniam TPS žaidimui. Sumąsčiusi sukryžminti šiuos, pakankamai vienas nuo kito nutolusius ir be galo skirtingus pramogų industrijos atstovus, Ryu ga Gotoku Studio sukūrė labai smalsų ir savitą produktą.

Kelionė su pamąstymais

Orientuodami savo produktą į vakarų rinką, gamintojai iš paskutiniųjų stengėsi atsiribuoti nuo japonų kultūrai būdingo turiningumo, užsidaryti trumpame pasakojime apie drąsius kareivius ir jų slaptą misiją futuristiniame Tokijuje. Tačiau, kaip sakoma, seno šuns naujų triukų neišmokysi ir žaidimas mirgėte mirga anime būdingomis aliuzijomis, metaforomis ir kitais, filologams įdomiais terminais. Žaidėjui gi, tarp nuolatinių susišaudymų, sprogimų ir gaudynių yra apie ką susimąstyti ir apgalvoti, tai sveikintina. Juolab, kad kūrėjams pavyko viską pateikti atsargiai ir to nenorinčių žaidėjų, neapkrauti šaudyklei nebūtinomis detalėmis.

Taigi, metai 2080-ieji ir motušė žemė, stebuklingai išgyvenusi globalių katastrofų ir kataklizmų virtines nusprendė spjauti į viską ir nusiskandinti. Saujelei išgyvenusių žmonių neliko nieko kito, kaip ropštis į viršų statant miestus padangėse. Visus darbus nepriekaištingai atliko naujieji geriausieji žmonių draugai – robotai. Šiems pradėjus vis labiau ir labiau panašėti į savo šeimininkus nuaidėjo pavojaus varpai – idealūs žvalgai, kareiviai ar tiesiog paklusnios armijos netinkamose rankose kelia grėsmę žmonijai. Šį teiginį, o kartu ir įsipareigojimus sustabdyti tobuliausių iki tolei robotų gamybą tarptautinė bendruomenė ratifikavo naujoje Ženevos konvencijoje. Priedu sukurta specialų karinį dalinį, turėjusį užtikrinti naujojo įstatymo vykdymą.

Ramybė ilgai netruko – į JAV robotus gaminančios korporacijos būstinę įsiveržė žmogus, kurį sužeidus paaiškėjo, jog tai kiborgas. Smalsiausia, kad pats nelaimėlis negalėjo to suvokti. Atlikus tyrimą tapo akivaizdu, jog šios būtybės kilmės šalis – Japonija, Amados korporacija. Ir kaip tai būdinga vakariečiams, pakelta aviacija ir laivynai akimirksniu atsidūrė ant Tokijo slenksčio. Tuo tarpu anksčiau minėtam specialiam būriui patikima misija – tyliai įsibrauti į Tokiją ir nesukeliant triukšmo suimti profesorių Amadą, Amados korporacijos savininką.  Tyliai trečio asmens šaudyklėse nevyksta niekas, todėl žaidėjui į rankas atitekęs kareivis Danas Maršalas ir jo kolega didysis Bo dar iki susitikimo su likusiais grupės nariais triukšmo pridaro tiek, kad jų medžioklę pradeda ne tik Amados pajėgos, bet ir miesto policija.

Robo-bo-bo

Nenorintiems sau kvaršinti galvos moksline fantastika, Binary Domain siūlo įprastą TPS žaidimo modelį, tiesa su tam tikrais niuansais. Braunamės pro priešų ordas, žudome bosą ir mėgaujamės filmuku. Skirtumas tik tas, kad kelionės tarp bosų yra pakankamai trumpos, o štai kovos su pagrindiniais priešais gali užtrūkti labai daug laiko.

Viso šio smagumo kaltininkė – kūrybinga pažeidimų sistema ir/ar interaktyvi aplinka. Didelė dalis priešų turi silpnas vietas – kojose, rankose ar ant sėdynės. Štai ten žaidėjui tenka taikytis. Tiesa prieš tai robotus reikia apnuoginti, numušant kelis sluoksnius šarvų. Atrodo šis procesas įspūdingai – modelių deformacija, interaktyvūs pažeidimai ir priešų reakcija į juos negali nestebinti.  Pvz. sužalojus kelias didžiulio voro kojas, ženkliai apkarpomos jo manevravimo galimybės. Be to, bosų žaidime yra pakankamai daug, o kas svarbiausia – visi jie skirtingi ir reikalauja skirtingos įveikimo taktikos. Vienur pakanka taikytis į nustatytą tašką, kitkur tenka naudoti pagalbinius įrenginius, kaip kad krovininius kranus, dar kitkur priešą lydi ordos padėjėjų ir t.t.

Paprastų gi priešų įvairovė nestebina, o ir ko norėti iš standartizuotų robotų-karių armijos? Interaktyvūs pažeidimai kompensuoja šį trukumą: nunešta galva robotą privers pulti savus, pažeistos kojos privers nelabuosius šliaužti, o numušami šarvai visą susišaudymo procesą pavers maloniu kaip akiai, taip ir smegeninei.

Negalima pamiršti ir apie vieną iš svarbiausių žanro savybių – dinamika. Akimirksniu kintančios aplinkos žaidėjams atvers apgriauto didmiesčio grožybes. Fantastinės kelionės greitaeigiais traukiniai, lenktynės su laiku ant vandens motociklų arba tiesiog leidžiantis nutekamaisiais vamzdžiais žaibiškai keis priemiesčius į miesto centrą, autostradas, požemines banditų irštvas ir galop atves į Amados korporacijos širdį. Tiesa, priešingai nei lenkų Bulletstorm, Binary Domain aplinkų detalumu nepasižymi. O gaila, juk futuristinis didmiestis pateikiamas per veiksmo filmo prizmę galėjo tapti kažkuo nepakartojamu. Pasikartojančios, žemos raiškos tekstūros kiek gadina įspūdžius, primindamos apie konsolines projekto šaknis.

Fatal Error

Deja, žaidimą kamuoja aibės su portavimu susijusių problemų: aplinkos detalumo stoka, puolančių priešų bangos ir ydingiausia analogiškų projektų liga – valdymas. Jei kolegos azijiečiai iš Capcom ir Konami šią problemą savo projektuose sugebėjo išgydyti, Sega globotiniams tai tapo rimtu iššūkiu. Ir jei mygtukų išdėstymą klaviatūroje dar galima susikonfigūruoti pagal savo norus (enter = pagrindinis meniu, įdomu kaip tai prisisapnavo?) tai automatinė pelės akceleracija gali išvesti iš proto. Tačiau šią problemą jau spėtą pataisyti.

Analogiškai keistai atrodo ir svarbiausiu žaidimo privalumu turėjusi tapti balso komandų savybių. Pasinaudojus žaidime įrašytu žodynu, bendražygiams komandas atiduoti galima tiesiai į mikrofoną. Prieš tai tereikia įsigyti gerą įrenginį ir ištobulinti savo anglų kalbos dikciją. Smagi ir įdomi galimybė, tačiau jau po pusvalandžio pradeda įgrįsti.

***

Susidaro įspūdis, kad japonams pavyko sukurti tai, ko jie neplanavo. Žaidimui įpusėjus, scenarijus atsikrato kvailų juokelių ir vis rimčiau pradeda žiūrėti į ksenofobijos problemas, atgarsiais primindamas rytietišką Ghost in the Shell bei vakarietišką 2001: A Space Odyssey.

Be abejo, koją projektui pakiša smulkios techninės problemos, kukli leidėjo reklama ir kiek kvailokas AI, tačiau net tokie serialai, kaip Gears of War kultiniais tapo ne iš karto. Norėtųsi tikėti, jog beprotiškas holivudinio šou ir filosofinės anime kratinys susilauks pelnyto tęsinio.