Ar dažnai girdite, kad old-school žaidimai ženkliai pranašesni už moderniuosius-casual‘inius? Ar žinote, kaip gimė vaidmenų žaidimai? Ar susimąstėte, kodėl visokiausių pilių, griuvėsių, olų ir panašių vietovių valymas – šiandien neatskiriama praktiškai kiekvieno RPG pavadinimo dalis? Atsakyti į šiuos klausimus smalsuoliams ir išdėstyti industrijos istorijos paskaitą visiems neabejingiems, užsimojo studija Almost Human. Pasitelkdami naujausias technologijas ir istorinius kanonus suomiai siūlo interaktyvią instaliaciją, kurią vadinti žaidimu pagal nūdienos standartus – labai sudėtinga. Tačiau už kelionę į praeitį, šiauriečiai teprašo simbolinio užmokesčio ir – dievaži, ji to verta!

Viena grandine supančioti

Legend of Grimrock – kanoniškas 90-ųjų pradžios dungeon crawl‘as. Tiem, kam girdėtas Dungeon Master pavadinimas jokių klausimų dėl suomių kūrinio kilti neturėtų, visiems kitiem gi – puiki galimybė susipažinti su vaidmenų žaidimų ištakomis nesivarginant dosbox‘u, nesigadinant akių prie 480x320 ekrano raiškų ir netgi mėgaujantis raiškiomis tekstūromis, puikiu apšvietimu ir detalizuota aplinka.

Šlubuojantis pasakojimas skelbia – nežinomo krašto nusikaltėliai gabenami į Grimrock kalno labirintą, kurį įveikus nenaudėlių laukia nuodėmių atleidimas ir reabilitacija (puikus būdas susitaupyti kalėjimų sąskaita).  Šitaip į startinę žaidimo poziciją patenka žaidėjų pasirinktas veikėjų ketvertas. Ir tai praktiškai visas siužetas – spartietiškas pasakojimas niekuo nesiskiria nuo prieš 20 metų pasirodžiusių žaidimų. Bet, nenorėdami palikti žaidėjo likimo valiai, kūrėjai iškeverzojo labirinto sienas užrašais, prikūrė trumpų intarpų; kurie gabalėlis po gabalėlio atveria legendinio kalno ir jo aukų istoriją. Tekstų kalnų nelaukite, pateikiama tik tiek, kiek reikalinga dėmesio išlaikymui.

Po trumpo pristatymo LoG negailestingai supažindina su prieš 20 metų galiojusiomis taisyklėmis – iš plytelių(tiles) pagamintos vietovės, pirmo asmens perspektyva visam veikėjų ketvertui, griežtas judėjimo algoritmas: 1nas žingsnis =  1 plytelė, archainė burtų ir kovos sistemos. Smagu! Norėdami suduoti priešui – malonėkite užvesti pelę ant atakos ikonelės po atitinkamo personažo portretu ir spragtelėkite dešinį klavišą. Veiksmą kartoti, kai atakos galimybė atsinaujins. Galvojate tai siaubinga? Burtų mechanika atrodo dar painiau – spustelėkite būrimo simbolį, atsivėrusiame 3x3 ikonų lauke pažymėkite norimą runų kombinaciją ir aktyvuokite užkeikimą (tik nepamirškite, kad kiekvienas burtas reikalauja tam tikrų personažo rodyklių). Painu ir siaubinga? Sveiki atvykę į praeitį!

Nei aktyvios, nei pasyvios pauzės galimybės žaidimas nesiūlo, todėl jau po kelių įveiktų priešų kovos sistema įvaldyti nėra taip sudėtinga. Kita vertus, pakankamai ilgas atakų atsinaujinimas imituoja tam tikrą ėjimų mechanizmą – greitu rankos judėsiu panaudojate fizines atakas ir kol šios atsinaujins užsisakote norimą burtą. Įvaldyti ir perprasti nėra sudėtinga, tačiau palaipsniui kylantis sudėtingumas pareikalaus daugiau žaidėjo dėmesio savo globotinių statistikos ekrane. Pelnydami lygį personažai tobulėja, gaunami taškai skirstomi tarp klasės gebėjimų, kurie, priklausomai nuo jų lygio suteikia papildomas savybes. Pvz. 4 lygio kardų įvaldymas kelia atakos rodiklį ir pan.

Kitas žaidimo elementas – labirinto naršymas. Visiški mazochistai gali išsijungti auto-mappingo funkciją(daiktas, automatiškai paišantis žemėlapį) ir pasitelkdami pieštuką ir popieriaus lapą pajusti tikrą archaizmo skonį. Ir patikėkite – sankryžų, aklaviečių gausa ir poreikis aktyvuojant kažką vienoje vietoje ir grįžti atgal leis suprasti, kodėl suomiai šią, gyvybiškai svarbią funkciją vis tik paliko žaidime. Nemažiau svarbia yra ir slaptaviečių paieška, rastų trofėjų dalybos ir personažų alkio tenkinimas vietiniais gyventojais – kaliniai nusipelno misti vabalais, skruzdėmis ir nukautų sraigių-mutantų liekanomis. Ech ta kriminalinė romantika...

***

Vertinti suomių kurinį vienareikšmiškai – labai sudėtinga. Viena vertus – tai puiki galimybė prisiminti klasikinius vaidmenų žaidimus, pasinerti į praeitį ir suprasti iš kur gi auga dabartinių RPG ausys. Tačiau iš kitos pusės – jokių naujų savybių, kad ir pasirinktinų čia nerasime. Todėl Log – tai veikiau modernioje įrašų studijoje simfoninio orkestro atkurtas klasiko kūrinys, nei kokių nors punk‘ų  to kurinio laisva interpretacija.

Ką ir kodėl padarė suomiai – suprantama ir verta pagarbos ir pagyrimų, tačiau iki galo neaišku ką girti? Suomius ar užmirštą dungeon crawl‘ų žanrą.