Po to, kai 2003-ais pasirodė kultinis SimCity 4, miestų statybų žanrą ištiko sąstingis. Jau susiformavusios frančizės (The Settlers, Tropico, Anno)  sėkmingai gyvuoja ir šiandien, tačiau į moderniųjų laikų realijas ir didmiesčių koncepciją rinkos senbuviai žengti pabūgo. Ir nieko keisto, juk patirtį simuliacijose Maxis pradėjo kaupti nuo studijos įkūrimo 1987-ais.

2009 įsidrąsinę Monte Cristo darbuotojai nusprendė mesti iššūkį metrui ir nudardėjo į istorijos šiukšlyną. Tiesa, nudardėjo tik studija, o jos sukurtas produktas, Cities XL, vis dar pasiekiamas, bendruomenės tobulinimas ir visos teisės į jį atiteko Focus Group Entertainment. Mokytoją nusprendę pranokti prancūzai įdėjo daug meilės ir pastangų į tai, kas turėjo tapti naujuoju visų laikų geriausiu didmiesčio statymo ir valdymo sim‘u.

Neišlaikytas egzaminas

Pasitikėjimo savimi ir žaidimu Monte Cristo darbuotojams netruko – 2009-ais pasirodęs Cities XL siūlė online režimą ir reikalavo abonentinio mokesčio. World of Cities įkūrėjai puikiai suprato, jog žaidimų industrija nuo galvojimo šoktelėjo prie veiksmo, tačiau neįsisąmonino šitokio šuolio poveikio rinkai – juk nauja SimCity dalis nepasirodė tik todėl, kad tyrimų duomenimis brangus projektas sudomintų tik nedidelę auditoriją. Anksčiau masiniam produktui reikėtų spraustis į mažą rinkos nišą, o marketingo specialistų nuomone – tai neracionalu. Dėl tos paties priežasties Caesar 4 nesulaukė net papildymo, dėl tos paties priežasties niekas vis dar nesiima gaivinti legendinių Sierra frančizių (Caesar, Zeus etc.).

Suvokimo stoka privertė prancūzus padaryti didžiausią įmanomą klaidą – supaprastinti savo žaidimą tiek, kad jis atitiktų mmo standartus, t.y. sulauktų didelio susidomėjimo ir gausios žaidėjų bazės. Realybėje gi, iššūkių neieškantiems žaidėjams Cities XL pasirodė nuobodus, o savo vadybos įgūdžius norintiems lavinti – perdėm paprastas ir vėlgi, nuobodus. Nepraėjus ir pusmečiui po išleidimo online užmojus teko atšaukti, serverius išjungta ir buvusį mmo paversta vienam žaidėjui skirtu produktu – Cities XL 2011. Bet ir čia susimovusius SimCity pasekėjus ištiko nelaimės – techninės problemos, likusios mmo funkcijos (prekyba su AI kontroliuojamais miestai atrodo mažų mažiausiai naiviai), luoša vartotojo sąsaja visiškai palaidojo ambicingus kūrėjus. Paskutine gulbės giesme Monte Cristo tapo Cities XL 2012 – ta pati 11-ųjų versija, papildyta naujais pastatais, dekoracijomis ir pan.

Graži ir neprotinga

Cities XL 2012 atrodo įspūdingai – didžiuliai, į klimato zonas stilizuoti žemėlapiai, puikus apšvietimas, daugybė teksturų ir pastatų modelių, protingas rendering‘as priklausomai nuo peržvalgos aukščio. Akis ganyti tikrai yra kur – miestai apipavidalinami šimtų opcijų pagalba. Net kelių žymėjimą galima nustatyti pagal pasaulyje galiojančius standartus – Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos ir pan. Tuščius plotus lengvai užpildo parkų, pramoninių zonų, miesto aikščių, skverų dekoracijos. Pastatų detalumas mirksi detalėmis – balkonuose nematomi žmogeliukai net skalbinius džiovina. O neapsakomas žemėlapių dydis, juos keverzojantys kalnai, miškai, upės ir ežerai leidžia susikurti unikalius ir be galo gražius projektus. Tik deja, žaidimas vien tik grožiu pasigirti ir gali.

Kelių dešimčių tūkstančių gyvenamas kurortinis miestelis, industrinė gyvenvietė ar daugiamilijoninis sitis – juos teskiria atitinkami modeliai, užimamas plotas ir viskam sukurti sugaištas laikas. Būdamas be galo atlaidžiu protauti nelinkusiems žaidėjams Cities XL veikiau primena spalvotas kaladėles nei savo didingą protėvį. Šlubuoja viskas – pradedant nuo balanso, kai penkių tūkstančių bendruomenė gali sau leisti ir policijos komisariatą ir gaisrinę, ir verslo klasės viešbučius ir netgi viešojo transporto sistemą; baigiant žemės įkainojimo mechaniką. Juk elitinius gyvenamuosius rajonus direktoriams sukurti be galo paprasta, galop net vargingiausi miesto gyventojai gali gyventi su visais privalumais, tik spėk statyti ligonines ir pan. valstybines įstaigas.

***

Deja, triskart pavadinimą pakeitęs projektas nei karto nesistengė sukurti tikros simuliacijos, neįvertindamas žanro mėgėjų lūkesčių ir norų. Tačiau išliko be galo gražus ir patrauklus. Nenorintiems raustis statistiniuose duomenyse, laužyti galvas prie resursų paskirstymo ir problemų augančiame mieste sprendimo – Cities XL tikra dovana, leisianti pasiruošti pagaliau anonsuotam SimCity tęsiniui. O iššūkių ir micromanagment‘o mylėtojai dar metus praleis prie Maxis atžalos.