Iš atviro kolonijinio paviršiaus į siauras požemines urvų sistemas. Štai toks istorinis raidos etapas, nuo trečios serijos dalies Geurrilla pabaigos iki dabartinės jau ketvirtosios Red Faction: Armageddon pradžios, ištiko Marsą.

Marsas atakuoja !!!

 Viskas prasidėjo, kai pagrindinis žaidimo antagonistas Adam‘as Hale‘is sunaikino prietaisą, palaikantį planetos paviršiaus atmosferą. Norėdami išgyventi Marso kolonistai turi apsigyventi savo protėvių įkurtose požeminėse kasyklose. Negana to, kad Marso paviršius tapo beveik negyvenamas, požemių kolonijose apsigyvenę žmonės vėliau susiduria su dar viena opia problema – pažadintomis planetos būtybėmis. Su visais šiais įvykiais susijęs karštakošis Darius Masonas kolonistų akyse tampa pagrindiniu nelaimių kaltininku bei jų agresijos taikiniu. Norint išsaugoti sveiką kailį bei sustabdyti užvirusią velniavą Dariui tenka prisijungti prie Raudonosios Frakcijos taip sekant savo senelio revoliucionieriaus bei prieš penkiasdešimt metų vykusio išsilaisvinimo didvyrio Alec‘o Masono pėdomis.

 Žaidimo istoriją bandoma pasakoti per vaizdo intarpus, randamus žaidimo eigos metu. Jie nėra itin įspūdingi, dauguma tiesiog skirti tik tam, kad pateisintų būsimos veiksmo vietos atsiradimą, tačiau norint nepasimesti ganėtinai paprastame siužete, ne pro šalį būtų juos peržiūrėti. Kaip ir ankstesnėje žaidimo dalyje, taip ir dabar išlieka paprastas, per didele painiava nepasižymintis siužetas. Tai gerai, nes visų pirma žaidimas turi būti trečiojo asmens šaudyklė, o ne pompastiškų scenų prikrautas holivudo filmas. Tik asmeniškai man trūko pačios Raudonosios Frakcijos istorijos gyslelių ir jos gilumo bei pagrindinės personos charakterio bruožų plėtros. Beto Marso revoliucijos siužetinė idėja buvo ganėtinai patraukli, gal būtent dėl to priprasti prie šviežių buvo ganėtinai sunku.

Speleologijos ypatumai

 Šį kartą kūrėjai ketvirtąją Red Faction dalį įtalpino į vientisos trečiojo asmens šaudyklės rėmus. Atsisakyta atviro klajojimo po Marsą, tačiau taip apsisprendę kūrėjai neprašovė. Laisvai ir drąsiai galiu pareikšti – epitetas dinamiškas labiau pritiktų dabartinei, o ne trečiajai žaidimo daliai. Atviras klajojimas ankstesnėje dalyje turėjo savų minusų, iš kurių labiausiai noriu paminėti nuobodžią Marso tyrinėjimo rutiną bei smagaus mūšio dinamiško trūkumą, kurio neliko dabartinėje serijos dalyje Armageddon. Kovos čia itin smagios, greitos ir destruktyvios. Būtent į tai sutelkiamas didžiausias dėmesys. Naujoji dalis skiriasi nuo akstesnių. Vieni žaidėjai nepatenkinti dėl vientisos žaidimo tėkmės sako, kad palyginus su Geurrilla tai regresas, tačiau negaliu jiems pritarti. Juk Red Faction garsėja ne vien savo erdvėmis, o ir stulbinančia destruktyvumu pasižyminčia kovos mechanika. Būtent šiuo aspektu Armageddon atsiskleidžia labiau nei Geurrilla.

 Kaip jau minėjau, pagrindinis aspektas vienijantis visas serijos dalis yra besąlygiškas aplinkoje matomų struktūrų griovimas, todėl žaidime galima laisvai iškelti kovos moto - ,,sulygink viską su žeme“. Visą tai darysime lego kaladėlių principu bei joms būdinga fizika – kiekvieną pastatą reikės ardyti dalimis ir tam ieškoti lengvesnio ir gudresnio sprendimo tiesiog neverta, kadangi pastatas gali išsilaikyti nors ir ant vienos šoninės briaunos ar atramos apačioje. Perspektyvų gausa, suteikta griovimo procesui, taip pat verta aplodismentų. Be to, nuostabiu išskirtinumu kvepiančio magnetinio ginklo dėka struktūras puikiai galite išnaudoti kovoje. Tereikia jas pažymėti bei nukreipti link priešų trajaktorijos ir mėgautis reginiu, kaip skriejančių plokščių kelyje pasimaišę ateiviai virsta glitnia Marso koše. Esant didžiulei pasirinkimo laisvei, kiekvienas žaidėjas suras sau tinkamą šaukštą užvirusiai košei maišyti. O ir maišyti galėsime netgi su keturiais vienu metu.

 Pamenate Bulletstorm naudojamą Grayson‘o ypatingų galių rankovę, tapusią daugelio iš mūsų mylimiausiu atributu kompiuteriniuose žaidimuose? Šiuo atveju Armageddon jai pateikia rimtą varžovą. Kadangi Darius turi panašią ir nei kiek neprastesnę Samanya – rankovę, mechaniniu balsu kalbančią kompanjonę ir patarėją vienu metu. Su ja Darius galės leisti žydrus jėgos srautus, atkurti sugriautas struktūras panaudojant jas kaip priedangas ir atstatyti sugriautus praėjimus. Tobulinant ne vien ginklus, bet ir Samanya bus galima naudoti ir daugiau galių. Be to, ji padės atkurti pamatą, ant kurio stovim, nes kartais kovos metu jis gali sugriūti, o Darius nugarmėti žemyn kartu su nuolaužomis. Tačiau kovoms įsismarkavus bei tuo metu naudojantis futuristiniais ginklais dažnai užsimirštama, kad egzistuoja minėtoji rankovė.

Griauti ar negriauti – pirkti ar nepirkti?

 Panašu, kad dauguma žaidėjų ir kritikų nuomonę apie Armageddon susidarė po pirmųjų trijų valandų praleistų prie žaidimo. Taip, pačioje pradžioje žaidimo veiksmas progresuoja lėtai. Vis tie patys ateiviai vis tuose pačiuose urvuose – tai gali padaryti blogą ir klaidingą įspūdį apie žaidimą. Tačiau pažaidęs ilgiau žaidėjas gauna galimybę pavaldyti egzoskeletą, keletą pabūklų ir agregatų, iškyla naujesni priešai bei siužeto vingiai, atsiranda šiokia tokia galimybė pasivaikščioti po Marso paviršių, gaunama ir įvairesnių vietovių... Po galais, gaunama viskas ko galima norėti iš geros trečiojo asmens šaudyklės! Štai į ką atsižvelgiant žaidėjai turi formuoti įspūdį apie žaidimą. Tikėkimės daugumos prasti atsiliepimai apie Armageddon nesugriaus daugiametės Red Faction serijos nepalikdami pamato tęsiniams kurti.

 Iš dalies Armageddon man primena tų pačių kūrėjų žaidimą The Punisher. Mes smerkėme juos dėl prasto siužeto, nesižavėjome jų apipavidalinimu, tačiau džiaugėmės specifine kovos sistema bei jos galimybėmis. Dėl šio žaidimo mano rekomendacija visiems trečiojo asmens šaudyklių gerbėjams garantuota.