• Išleidimo data
    • 2011-06-10

    • Gamintojas
    • 3D Realms. Triptych Games, Gearbox Software

    • Leidėjas
    • 2K Games

7.4
7.0
8.0

Apžvalga

Autorius: djantanzas | Data: 11, Liepa 2011 23:58

Šį kartą apžvelgsiu žaidimą, kurio laukti gerbėjams teko nei daug, nei mažai – tik ilgus, kantrius ir vilties kupinus keturiolika metų. Nenuostabu, kad po tiek laiko iš žaidimo tikėtasi mažų mažiausia stebuklo, tačiau ištikimiausių gerbėjų viltys, deja, nebuvo pateisintos. Galbūt Duke Nuke Forever padarys įspūdį tiems, kurie dar buvo per maži, jog lauktų naujos dalies pasirodymo, tačiau net ir jiems naujovių perpildytoje rinkoje šis žaidimas tikrai nepadarys didžiulio įspūdžio. Duke Nukem ForeverTačiau, nurimus visoms aistroms žaidime galima įžvelgti ne vien tik minusus...

 

PASAULIS PAGAL DUKE‘Ą

 

Žaidimo dėmesio centre savimyla gašlūnas Duke‘as Nukemas. Po eilinės pasisekusios pasaulio gelbėjimo misijos jam tenka maudytis šlovės spinduliuose bei mėgautis karštų merginų dėmesiu. Tačiau ne viskas, išskyrus Duke‘ą, yra amžina... Pasauliui vėl iškyla pavojus, o vienintelė mūsų viltis ne kas kitas, o Duke‘as. Tik jis gali įveikti nežinia iš kur atsiradusius ateivius, kurie siekia atkeršyti už savo „perėtojų“ gyvybes. Į visą šią istorija įsivėlė ir Žemės moterys, kurios reikalingos šlykštiems ateivių užmojams. Nukentėjo net pačio Duke‘o merginos, todėl kova bus itin asmeniška.

 

Kaip veikėjas, Duke‘as nestokoja vartoti vulgaraus ir primityvaus humoro. Prioritetą savo gyvenime jis taiko merginoms ir, aišku, pačiam sau. Netgi kovose mažėjo ne herojaus gyvybės taškai, o smunka jo EGO. Jį žaidime eina kelti įvairiai – pasižiūrint į veidrodį, atliekant gamtinius reikalus ir gėdingai pažeminant bosą („prisisiojant“ jam į akį, lyg bokso kriaušę padaužant jo tarpkojį...). Palaukit, atliekant gamtinius reikalus?! Žaidėjai ir realiame gyvenime fiziologinių dalykų bei buitinio vulgarumo gali prisižiūrėti pakankamai. Šioje vietoje kūrėjai stipriai persistengė, beje kaip ir su moters kulto menkinimu. Duke Nukem ForeverTačiau, nepaisant to, visumoje žaidimas išlieka komiškas. Būtent humoras yra žaidimo siužeto varomoji jėga. Jeigu tikiesies dar vienos rimtos istorijos su nenuspėjamais siužeto vingiais ir į viską nežvelgsi pro rožinius akinius – Duke Nukem Forever siužetas tau vienareikšmiškai nepatiks.

 

Kartais atrodo tarsi visas šis žaidimas būtų Duke‘o fantazija bei asmeninis jo norų pildymas. Tai neginčijamai įrodo ant sienų kabantys objektai, primenantys moters krūtis, šmaikštus priešų įvaizdis bei juoką keliančios situacijos. Kokiame dar žaidime jūs esate daužę priešo tarpkojį, šaudę į tris krūtis turinčią „bosę“ ir su žiurkėmis kovojęs tarsi su rimtu priešininku?... Taip, kovosite net ir su žiurkėmis. Matot, žaidime ne sykį būsite sumažinti. Asmeniškai man tos misijos, kai tu būni mažu cypliumi, itin patiko. Gal dėl to, kad pašniukštinėti po lentynas buvo išties smagu.

 

Žaidimas nėra rimtas ir visiškai nesistengiama, kad jis tokiu būtų. Jis tiesiog turi būti smagus.Tačiau, kad Duke Nukem Forever galėtų būti smagus jam neužtenka vien šmaikščios istorijos...

 

LOOKING ,,GOOD‘‘ BABY?

 

Kai kurie iš žaidimo tikėjosi puikios, smagios šaudyklės su oldschool‘iniais elementais. Iš dalies jie tą ir gavo. Tik, matyt, kūrėjai nesuprato, kad į tuos elementus nereikia įmaišyti senųjų laikų (maždaug 2006 metų) žaidimų grafikos bei ,,patogaus“ jų valdymo. Duke Nukem ForeverBe to, žaidimų pasaulis jau senokai yra dinamiškas ir kitantis. Matyt, vis besikeičiantys žaidimo kūrėjai per savo įnirtingus darbus nepastebėjo ir to. O gal jie manė, kad tai pradžiugins žaidėjus, nes primins senuosius laikus, kai kompiuteriai dėl spinduliuojamos radijacijos pasiglemždavo ne vieną gyvybę.

 

Šiaip ar taip, žaidėjai tapo milžiniško aplaidumo aukomis. Kūrėjai gali teisintis kaip nori – lygių gausa ir įvairovė gal ir nekvepia monotonija, tačiau jie visi yra linijiniai. Ginklai gal ir įvairūs bei išskirtiniai, tačiau jie jau kažkur matyti, taip pat nenustebino ir priešai. Jų žaidime pilna, tačiau priešai visada atsiras kokioje nors nuspėjamoje vietoje it tai būtų suplanuota iš anksto. Nors taip ir yra – kiekvienas žaidimo momentas tarsi kruopščiai suplanuotas, nelieka netikėtumo įspūdžio, panašiai kaip naujausiuose Call of Duty žaidimuose. Tačiau minėtas žaidimas atsipirko neblogu gameplay‘um, o Duke Nukem Forever kūrėjai to padaryti nesugebėjo.

 

Tačiau žaidėjai, kurie nesitikėjo nieko kito kaip tik beprasmio šaudymo, neliko nuvilti – jį ir gavo. Pati kova su priešais, neskaitant pasenusio valdymo, gana įdomi, nes bus galima naudotis nuotoliniu valdymo pultu aktyvuojamais spromgmenimis. Be to, atsirado „mandras“ prietaisas pavadintas HALO DUKE – su juo galėsi atsikratyti priešų nukreipdamas jų dėmesį savo holograma. Tuo metu kai būsi nematomas nieko netrukdomas galėsi imtis mažinti pačių ateivių gretas. Vartodamas steroidus galėsi labai veiksmingai „daužyti snukius“, o pagurkšnojęs alaus būsi sunkiau pažeidžiamas, tačiau šiek tiek apgirtęs. Dažnos sunkiai įveikiamų „bosų“ kovos pradžiugins tuos, kurie linkę pasinerti į beprasmį amunicijos eikvojimą. Galimybė pavairuoti Duke‘o sunkvežimį –monstrą ir būti sumažintam trumpam atitrauks nuo monotonijos. Kaip jau minėjau, lygiai įvairūs: dykumos, povandeniniai užtvankos tuneliai, sugriuvęs Las Vegaso miestas... Didelės ambicijos, kurių kūrėjai nesugebėjo aprėpti. Ir visa neatpirko žaidimo klaidų. Ar po 14 metų laukimo žaidėjas nusipelnė tik bepasmės, bukos šaudyklės? Klausimas į kurį, ko gero, visi žinome atsakymą.

 

BUKAPROČIO SKILTIS

 

Esu skaitęs nemažai atsiliepimų, kad šį žaidimą kitiems gali rekomenduoti tik visiškas bukaprotis. Mačiau jo įvertinimus, nesiekiančius nei 4 balų. Tačiau įsivaizduodamas žaidimą su tokiu įvertinimu tikrai nepagalvočiau apie Duke Nukem Forever. Juk negalima ignoruoti to, kad žaidimas apsivilkęs gero humoro skraistę, kuri šiek tiek švelnina situaciją. Negalima nekreipti dėmesio ir į smagų, tačiau kiek lėkštoką susišaudymą su priešais ir „bosais“. Duke Nukem Forever patiks tiems, kuriems įgriso rimtas siužetas ir jo peripetijos. Galiausiai, jeigu neguodžia nei tai, tada žaidimą patarčiau pasidėti kur nors atokiau ir kurį laiką palaukti kol išgaruos emocijos, susikaupusios per ilgo laukimo metus. Gal tada sugalvojęs pažaisti kokį nors seną žaidimą prisiminsi ir Duke‘ą. Gal bent tuomet galėsi suprasti, ką norėjo perteikti kūrėjai, kurie, privertę naujausios žaidimo dalies ištikimai laukti ne vienerius metus, nesuprato, kad grubiai tariant, papai ir užpakaliukai neatneš žaidimui didžiulės sėkmės.

Parinktys

Ivertinkite:
0.1