Tęsiniams šiais laikais ieškoti vietos po saule sekasi ganėtinai sunkiai. Visa tai lemia ne nuomonė apie pasirodžiuso produkto vertę ar kokybę, o kuo toliau tuo labiau augantis išankstinis gerbėjų nepasitikėjimas, skirtas pačiam žaidimo procesui. Nepasitikėjimas nuslūgsta, kai pasirodžius žaidimui pastebima, kad elementai, kurie it gražiausias kalėdinės eglutės žaisliukas puošęs pirmasias dalis, tęsinyje spindi dar labiau. Šįkart, kad Dead Space 2 pateisintų lūkesčius jam tenka nelengva užduotis – baimės ir įtampos kiekiu pranokti pirmtaką.

Psichoanalizė

,,Baimė laikoma silpnumo ženklu, laimėjimus stabdančiu veiksniu ir nevyriškumo požymiu, tačiau normalus baimės pojūtis yra vienas stipriausių gyvenimo variklių. Jis sustiprina kitus pojūčius, skatina žengti pirmyn, pažadina kūrybingumą“. Kam reikalingos tokios įvadinės eilutės? Nes būtent šiomis filosofų mintimis būtų galima palyginti emocinį baimės duoklių skirtumą išgaunamą pirmoje bei dabartinėje Dead Space 2 dalyje.

Nekromorfų apsireiškimai, visur jaučiamas slogių sienų spaudimas, šiurpūs netikėtumai... Viskas, kaip ir anksčiau, stovi savo vietoje. Be to, tai vėlgi savotiškai veiksminga, tačiau kartais pasidaro koktu pagalvojus, kad tie patys gąsdinimo triukai auditorijai parodomi antrą kartą. Aplodismentų, žinoma, išgaunama, bet šį kartą kur kas mažiau, juk viskas jau matyta bei akylų žiūrovų perprasta ir iššifruota. Prasidėjo deimanto šlifavimas, po kurio netikėtai pažeistas pats grynuolio branduolys – žaidimo siaubo ašis. Kaip jau minėjau, iš kadaise baisaus žaidimo dabar galima išspausti tik normalios baimės pojūtį. Dėl to kaltas kūrėjų dėmesys, nukreiptas tik lengvų pinigų link. Nepaisant visko, deimantas išliko žėrintis, nes įtrūkimas branduolyje buvo užpildytas šalutinių aspektų, kurie, kaip niekada ankščiau, šioje dalyje džiugins žaidėją.

Šiurpių įvykių centre antrąkart atsidurs Isac‘as Clark‘as. Panašu, kad po klaikiųjų įvykių Ishimuroje, psichiatrinėje ligoninėje ilgai poilsiauti neteks. Nekromorfai vėl pasirengę nudažyti  krauju viską, kas mūsų futuristiniame ateities pasaulyje atrodo gražu. Šį kartą jų neapsakoma neapykanta liesis kosminėje stotyje. Čia labiau nei Ishimuroje pastebimas žmonijos egzistencijos pėdsakas, kaip ir ankščiau padengtas kraujo klanais.

Vienas iš nežymių siužeto pokyčių šioje dalyje Isac‘o veikėjo įgarsinimas. Taip, šį kartą jis turės teisę išreikšti savo nuomonę apie susidarusią situaciją bei galimybę apie tai padiskutuoti su savo bendražygiais. Aišku, minėtiems dalykams Isac‘as savo burnos neeikvos, nes visas šis garso sprendimas priimtas beveik vien tam, kad haliucinacijų metu tarp Isac‘o ir mirusios jo merginos užsimegztų dialogas. Visumoje, atsižvelgiant į siužetą, dialogams čia paliktas didelis vaidmuo. Be to smagu žinoti, kad antraplaniai veikėjai šneka ne su nebylia siena. Dauguma vadovaudamiesi haliucinacijų bei psichiatrinės fonu nusprendė, kad Isac‘as tapo pamišėliu bei neturinčia ko prarasti persona, tačiau veiksnių, darančių įtaką tokiam veikėjo elgesiui valdymo metu yra mažai, dėl to į tokius sentimentus gilintis būtų beprasmiška. Čia juk tas pats senasis Isac‘as tik su puikiai įgarsintu balsu.

Psichoterapija

Ligoninė, bažnyčia, mokykla... Žaidimas pagaliau išsilaisvina iš monotoniškų metalo plokštėmis padengtų koridorių, dėl kurių daugeliui žaidėjų pirmojoje dalyje nesinorėjo užsibūti. Isac‘o klajojimams atsiveria didesnės erdvės. Tai tikras gelbėjimosi ratas tiems, kurie dėl pirmos dalies kaltės skęsta monotonijos jūroje. O ir grafika, kas tikrai nustebino, priimtinesnė šiuolaikiniam žaidėjui. Pagirtina, kad užpildytos ir spragos, dėl kurių šlubavo pirmos dalies valdymas. Šįkart Isac‘as daug vikresnis, o dėl to ir susirėmimai su nekromorfais daug dinamiškesni. Be to, padaugėjo objektų, kuriuos būtų galima panaudoti kovoje.

Dead Space 2 – šiuolaikinės vakarietiškos kultūros duoklė, kurią pajus bet kuris žaidėjas. Pompastiškų spec. efektų ir žadą gniaužiančių įvykių čia apstu (tarytum Call of Duty, Star Wars: Force Unleashed bei Mass Efect žaidimuose). Svarbiausia tai, kad daugumoje įvykių tiesiogiai gali sudalyvauti pats, o ne mėgautis visiems įgrįsusiais interaktyviaisiais intarpais ar žiūrėti vaizdo intarpus. Šiuo klausimu Dead Space 2 galėtų būti puikus pavyzdys bet kuriam sci-fi žanro žaidimui.

Visos šitos gėrybės turi ir blogų savybių. Jos nustelbia visą žaidimo siaubo konsepsiją bei prieštarauja nuo seno įsigalėjusiai siaubo sąvokai, tačiau būtent jos ir yra tas užpildas žaidimo branduolio spragoje.

Kalbant apie likusią žaidimo proceso dalį, galiu drąsiai teigti, kad daug kas nepakito. Toks pats nuostabus apšvietimas ir garsas, ta pati pasikartojanti įtampa kiekviename žingsnyje. Priešai irgi tie patys, gal tik retkarčiais pasitaikys koks nematytas. Vėlgi, kaip ir ankščiau jų silpnąsiąs vietas lengva perprasti, dėl to kovoti su jais nebus per sunku. Niekur nedingo ir inventory sistema, kuri pasižymi ginklų, šaudmenų ir medikamentų rinkimu bei jų pirkimu už surinktus kreditus. Taip pat savo arsenalą galėsi tobulinti aptiktuose darbalaukiuose. Ginklai didele naujove nepasižymi: naujų bus viso labo 2 bei, aišku, niekur nedings ir senieji žaisliukai. Tas pats principas ir su egzoskeletais: išliks visos jo galios, tik šiek tiek patobulinta sklandymo sistema.

Kaip ir seniau vaikščiosi vadovaudamasis principu – iš taško A į tašką B. Retkarčiais žaidimo eigos metu atgaivinsi inžinieriaus įgūdžius remontuodamas įvairius mechanizmus, jeigu tai tau ne prie širdies – nusiramink, viską atperka nuostabus kosmoso peizažas, atsiveriantis tokių misijų metu.

Iš dalies Dead Space 2 sąžiningai tęsia tolimesnę istorijos tėkmę neatimdamas iš žaidėjo to, prie ko jis spėjo priprasti.

Jeigu dėl savo siaubo trūkumo Dead Space 2 netaps geru survival/horror žaidimu, tai dėl kitų šalutinių aspektų jis taps nuostabiu įtempto siužeto epu arba vienu iš geriausių šių metų žaidimų su trečiojo asmens šaudyklės elementais.