Po stulbinančios Žvaigždžių Karų sėkmės mokslinė fantastika pradėjo lėtai, bet dėsningai tolti nuo žanro šaknų. Egzistencinius klausimus, mokslines teoremas pradėjo keisti nuotykių, siaubo, trilerio elementai. Galop sci-fi teliko gražia ir svajinga dekoracija, seniausiai nebenaudojančia Ikaro motyvų.  Geriausiai šią transformaciją atspindi Mass Effect frančizė, ne per seniausiai užbaigusi pasakojimą apie komandorą Shepard‘ą.

Ir dukart, ir triskart į tą pačią balą įlipti įmanoma

Tikėtis iš Bioware visiškai naujo žaidimo, pakeistos mechanikos ir plika akimi pastebimų patobulinimų – naivoka. Kanadiečiai veikiančio dviračio taisyti neskuba, juolab išradinėti jo iš naujo. Tiesa, šis dviratis veikiau primena triratį – mikroskopinės vietovės, jokio iššūkio kovose ir keli flash-žaidimėliai, atstojantys keliones šaltame kosmose. Iš kitos gi pusės – puikus dialogų įgarsinimas, jų gausa ir pasirinkimų svarba.

Trečias kartas, kaip sakoma, nemeluoja. Paslaptinga reaper‘ių civilizacija pradeda motušės žemės puolimą, išskaidydama galaktinio aljanso narių abejones garsiuoju komandoru. Žaidėjo valdomam personažui patikima garbinga ir be galo svarbi užduotis – sujungti visas pajėgas ir atremti užpuolikų ataką.

Pradėjus vykdyti šią misiją imi suprasti, kad deklaruojama vienybė tėra mitas, kaip ir originalus gameplėjus.  Vienus partnerius kamuoja dievo kompleksai, kiti gi visa galva pasinėrę į Deus Ex Machina klausimo sprendimą. Vietoj flotilės organizavimo, karinių pajėgų dislokavimo ir strateginių sprendimų komandorui tenka įsidarbinti aukle ir bandyti išaiškinti pažemintiesiems ir nuskriaustiems, jog kitos galimybės išgyventi gali ir nebūti. O kaip ponas Shepard‘as atlieka auklės pareigas? Teisingai – kulkosvaidžiais, granatomis ir biotinėmis galiomis, elementaru.

Ir tai nėra taip blogai – įvykiai įvairiose galaktikos užkampiose pateiks nemažai siurprizų, įdomių pasakojimų, smalsių pasirinkimų ir pristatys vieną kitą simpatišką personažą(juk tai kanadiečių arkliukas galų gale!). Tačiau bandymai sutaikyti besipešiančius vaikėzus visuotinio sunaikinimo akivaizdoje atrodo mažų mažiai keistai. Įdomi kroganų istorija pagaliau bus baigta ir tai gerai, žaidėjas sužinos daugiau apie paslaptingą jų reprodukciją įtakojančią ligą, net galės ją pagydyti ir kas svarbiausią išklausyti oficialių konflikte įsivėlusių dalyvių argumentus. Bet štai, kroganai į lemiamą kovą įsijungs tik tuo atveju, jei vėl galės daugintis! Ir jei tokius siužeto posūkius, nors ir pritempiant už ausų, dar galima paaiškinti; tai gameplėjaus mechanika neatlaiko jokios kritikos.

20minučių trunkantys pokalbiai, filmukai, dramatiškos scenos galop išmeta Shepard‘ą ir komandą kokiame nors galaktikos užkampyje, kur 10minučių trunkantis susišaudymas išspręs kokią nors be galo svarbią dilemą. Desertui dar 10-15 minučių pokalbių ir viskas. Pagrindinio pasakojimo užduotys daug nesiskirs, didesnės siužeto porcijos tiesiog pateikiamos keliais gabalais. Gi papildomos misijos geriausiu atveju susidės iš tokio meniu, blogiausiu – žurnalas savarankiškai pasipildys prašymais atgabenti kokį nors artefaktą, kurį išgauti reikės skenuojant planetas flash-žaidimo režimu. Smalsiausia šiuo atveju užduočių įsiurbimo automatika – žaidėjui net nereikia klausytis vieno ar kito daikto ieškančių individų, pakaks praeiti šalia ir viena ausim išgirsti.

Mass Effect 2.5

Blogiausią, o kartu ir geriausią ką daro ME3 – praktiškai niekuo nesiskiria nuo savo pirmtako. RPG elementai kaip ir anksčiau liko antrame plane, tačiau pasirinkimai dialoguose jau nebe lokaliniai. Jeigu antroje dalyje sprendėme partnerių problemas, čia turime galimybę pasinerti į visų civilizacijų bėdas. Kovos tapo dar dinamiškesnės: priešai aktyviai bando apeiti žaidėjo pozicijas iš flango, o personažo gebėjimų sistema tapo ženkliai skrupulingesnė, dabar savybės turi kelis plėtros variantus.

Svarbiausia suvokti, jog šiuo žaidimu persivalgyti nevalia. Trumpos užduotis, jas lydintys pokalbiai reikalauja pakankamai daug dėmesio. Bandydami daryti viską kartu ir skubėdami prisidarysite sau meškos paslaugų, paversdami kiekvieną savitą ir išbaigtą pasakojimo dalį nesuprantama ir be galo greitai praūžiančia įvykių virtine.  Neveltui net maža ir iš pirmo žvilgsnio nesvarbi užduotis virsta masyviu įrašu žaidimo enciklopedijoje, kodekse.

Ir pabaigai apie pabaigas. Niekad iki šiol nemačiau tokių debatų, nepatenkintų įrašų forumuose dėl vieno ar kito žaidimo epilogo. ME3 per penkerius metus sugebėjo suburti nemažą fanų bazę, pristatyti jiems įdomias koncepcijas, priversti pasijausti visatos dalimi, galop paprasčiausiai sudominti legendinio komandoro likimu. Trečioji žaidimo dalis turėjo tapti tašku šiame pasakojime ir vargu ar kūrėjai galėjo įtikti fanams, nesvarbu kuo viskas besibaigtų. Tačiau tai, ką padarė kanadiečiai, be abejo, nusipelno visos pasipylusios kritikos. Problema šiuo atveju ne tame, ar kažkas kažkam patiko ar ne. Visos bėdų kojos auga iš neįgyvendintų pažadų – pasirinkimų svarba visuose žaidimuose, kova už žemę, visa tai smulkmė. Bioware pabaigą išlaužė iš piršto: trys, kažkiek koreguojant padaugintos, pabaigos nieko bendro nei su Shepard‘o draugais, nei su paskutiniam mūšiui taip sunkiai rinkta flotile neturi.  Na, bet apsieisime be spoilerių.

***

Mass Effect 3 nieko neprastesnis už savo pirmtaką – dinaminiai susišaudymai, įdomūs personažai, intriguojančios problemos, atsidūrusios žaidėjo rankose, aukščiausio lygio įgarsinimas. Visa tai smagu ir nusipelno pagarbos, tačiau deja, kanadiečiams nepavyko perlipti per save ir sukurti kažką iš tikrųjų originalaus ir naujo.

Bet kuriuo atveju, pasibaigusi Shepard‘o istorija dar nereiškia Mass Effect visatos pabaigos, tik naiviausieji gali patikėti, kad tai paskutinis be galo sėkmingos ir populiarios frančizės puslapis.