2010-uosius ne be pagrindo galima būtų vadinti sequel‘ų metais – ilgai lauktas Starcraft2, nauja instaliacija gotikos pasaulyje Arcania, lenkų dvigubo pasaulio tęsinys Two Worlds 2 ir pan. Vienu ryškiausių parado dalyviu tapo ilgai fanų laukta ir viltimis apaugusi Mafia2. Iš karto po žaidimo pasirodymo, M2 vertinimai pasidalino į dvi kategoriškas stovyklas – atitinkamai neapykantos ir šlovinimo. Kodėl?

(Turint omenyje, kad M2 ir pirmtaką skiria ištisi 8 metai, ženkliai pasikeitę standartai žaidimų industrijoje, vartotojų skoniai ir kūrėjų galimybės – apžvalgoje neliginsiu dviejų žaidimo dalių, galop toks laikotarpis palaidotų bet kokį grandą, o vertinti bet ką vadovaujantis sentimentaliais prisiminimais apie „anuos laikus“ būtų kiek naivoka.)

Kokybiškas tęsinys po ilgos pertraukos – velniškai sudėtinga užduotis bet kokiam žaidimų kūrėjui. Galima viską apverst aukštyn kojomis ir pateikti publikai Command&Conquer 4: Tiberium Twilight. Galima praktiškai nieko nekeist ir pristatyti Starcraft2. Ir abejais atvejais nusideginti – šaltai priimtos naujovės ir šitokių naujovių trūkumas kaišios pagalius į ratus. Todėl šiuo atveju svarbi pusiausvyra, kurią pabandė pasiekti vyrukai iš „2K Czech“.

Bloga, gera, bloga, gera, bloga, gera, bloga, gera Mafia 2

Naujas žaidimo varikliukas, leidžiantis suderinti gražią, detalumu spindinčią grafiką su žaidimo mechanikos įvairovę (sėlinimas, misijos, šaudyklės, vairavimas ir pan.) nenaudojant kosminių resursų – tai ne prabanga, o būtinybė. Su šituo kūrėjai susitvarkė puikiai – gražūs peizažai, detalūs veikėjų modeliai, kovos priedangose – viskas ok.

Nemažiau pasistengė ir scenaristai. Norom nenorom žaidimo metu prisimeni jaunystės hit‘ą – „Goodfellas“. Jauni vyrukai įsitraukia i kriminalinį pasaulį, lydimi kvailų ir linksmų nusikaltimų vaikėzai  auga, rimtėja ir tampa įgalūs savarankiškai prisišaukti ir spręsti įvairaus plauko bėdas. Kriminaliniai žaidimai dažniausiai apsiriboja banaliomis užduotimis – paštininko rutina gabenant pavogtą krovinį, konkurentų ar neįtikusių liudininkų likvidavimas, kovos už įtakos sferas, išdavystės ir panašūs štampai. Šia prasme M2 nesiūlo nieko naujo. Tačiau šiuo atveju reiktų atkreipti dėmesį ne į tai kas siūloma, o kaip visa tai pateikiama.

Atmosfera – viso, kas gera, mama. Puikūs išgalvoto, į 50-ųjų New York‘ą stilizuoto, miesto vaizdai, retro automobiliai, personažų apdarai, ano laikmečio karščiausi muzikiniai kūriniai, daug keiksmų, juodo humoro – puikiai atlieka savo darbą. Tuo tarpu, kai tokie žaidimai kaip GTA, Godfather, Just Cause taiko antrarūšio holivudinio veiksmo filmo aplinką, M2 nesikuklindama nardina žaidėją į aukščiausios kokybės 90-ųjų kriminalinius šedevrus.

Bėda ta, kad M2 – tai labiau filmas, nei žaidimas. Nors ir turime didelį miestą, tačiau jame nėra praktiškai jokių papildomų užduočių. Kad ir kokios gražios gatvės bebūtų – tačiau tiesiog važinėtis jomis valandų valandas jokio malonumo neteikia. Telieka siužetinė linija.

Ready, Steady, Go, Finish

Didelis miestas maskuoja paprastą linijinį žaidimą. Jeigu žaidėjas atsispirs norui suorganizuoti turistines keliones, M2 įveiks vos per 8-12 val. Ir tai tapo pagrindiniu neapykantos stovyklos atstovų argumentu.

Be abejo, galima būtų ginčytis kas geriau – 1548484151857489 vienodų užduočių, surijančių daugiau nei 50 val. žaidimo laiko, ar 12 kokybiškų mini istorijų. Šiuo atvejų reikėtų apsispręsti kas svarbiau – kokybė ar kiekybė. Galima valandų valandas važinėtis ten atgal, kaip GTV IV ir laukti, kada gi tai atsibos, galima su pasimėgavimu praleisti šias keliolika valandų prie aukščiausios klasės kūrinio. Bet kuriuo atveju, reikia pripažinti kad tai nesuderinami dalykai.

O kokybe abejoti netenka - dar neteko matyti taip dailiai pateikto žiemos laikotarpio, apsnigtos gatvės šventinės melodijos, susikūprinę nuo šalčio piliečiai, ne vien dėl grožio apledėję keliai. Žiemos laikotarpiu pradėtą žaidimą sustabdysime patekę i kalėjimą, kur laukia mini istorija, besiremianti kovomis. T.y. nuostabiomis kovomis – palyginus Nico Bellic‘ą su M2 didvyriu, pirmasis veikiau primena alkaną beždžionę, o ne gatvėse užaugusį mušeiką. Pridaužę pakankamai snukių, grįžtame į tą patį, bet jau pakitusį miestą. Puritoniškumą pakeičia sodrios spalvos, lėtus romansus radijuje – Elvis Prestley hit‘ai, o susigužusias miesto gyventojas – karštos pupytės. Tokia vulgarumo eros pradžia.

Ir vis tik...   

Visa mafijos bėda slypi jos trukmėje – vos tik žaidėjas įsijaučia, pripranta prie valdymo, šaudymo, miesto... jį nemaloniai nustebina finaliniai titrai. Begales meilės ir rūpesčio detalėms skyrę kūrėjai, nesugebėjo pateikti pakankamai ilgo gameplėjaus.

Be abejo, visa tai bus kompensuota DLC ir papildymų pagalba, tačiau toks trumpas žaidimo laikas, leisiu sau pasikartoti – velniškai kokybiško žaidimo laikas, nuvylė.

Juk gero norįsi daug.