• Išleidimo data
    • 2010-03-25

    • Gamintojas
    • EA Los Angeles

    • Leidėjas
    • Electronic Arts

6.8
6.7
7.0

Apžvalga

Autorius: Kai | Data: 23, Lapkritis 2010 14:57

    Ne visom žvaigždėm lemta švytėti amžinai. Kai kurias pakerta senatvės ligos, kitas užpuola raukšlės, dar kitos tiesiog susidėvi ir užtemsta. Liūdna, bet taip jau yra. Ne išimtis ir „Command & Conquer“ serija, kuri nustebino fanus grandiozinės sagos apie kovą už tiberiumą finalu. Epilogas, pavadintas „Command & Conquer 4: Tiberium Twilight“, verčia susimąstyti apie tolesnę C&C visatos lemtį. 

    Į realaus laiko strategijų daržą papūtus inovacijų vėjams senutė C&C sulūžo perpus. Standartinė strategija su jai būdingais resursų kaupimais, bazių statymu ir priešininko naikinimu virto šiandien madingu taktiniu RTS (Warhammer 40 000: Dawn of War 2, Company of Heroes). Kad ir kaip to norėtų vyrukai iš „EA Los Angeles“, lyginti jų naujagimį su išradingųjų „Relic“ darbuotojų šedevrais neapsiverčia liežuvis.  

   C&C4 primena kūdikį uždususį dar prieš gimimą. Nežinia ar   tai piktas leidėjo pokštas, kūrėjų iš „EA Los Angeles“ abejingumas fanų pamėgtoms tradicijoms ar šiaip paralelinės visatos kataklizmas; tačiau C&C4 virto „kitkuo“. Naujovių 4-toje žaidimo dalyje pasiūlyta tiek, kad košmarai ištikę „Red Alert 3“ ir „C&C3“ – tai tiesiog nekalti pokštai. 

    NOD ir GDI susivienija, Kane‘as gauna prieigą prie resursų, dalis „Brotherhood of NOD“ pasekėjų suabejoja vado planais ir pradedą sukilimą. Mes gi pasirinkę vieną iš dvejų konflikte įsivėlusių pusių puldinėjame GDI pajėgas, arba, atitinkamai, giname GDI garbę ir orumą. Įspūdingu turėjęs būti finalas virto neaiškia koše (sąžiningumo dėlei siužeto giliau neaptarinėsiu – galop tai turbūt vienintelis dalykas, kuris rūpi ištikimiems serijos fanams). 

    Siužetą apie „nieką“ lydi filmukai. Kaip gi be filmukų C&C žaidimuose? Šį kartą geriau jų ir nebūtų – apie „Oskaro“ apdovanojimus svajojantys reklamų aktoriai persistengė vaidindami; kiti filmavimo grupės nariai nepasirūpino nors pakenčiamomis dekoracijomis. Jeigu pensininkai susirinktų Jūsų rūsyje vaidinti „Hamleto“ – tai būtų ir įdomiau, ir įspūdingiau.  

    Kampanija suskaldyta į keletą, tarpusavy praktiškai nesusijusių misijų. Po kelių mokomųjų užduočių, kuriuose mus moko judinti pelę, tenka pasirinkti vieną iš frakcijų ir pradėti kariauti. Karo laukas „stovi“ ant senuko SAGE varikliuko, iš kurio kūrėjai išspaudė paskutinius kraujo lašelius – mikroskopiniai žemėlapiai, praktiškai jokių interaktyvių objektų ir griozdiški vienetų modeliai. Apie modelių ir tekstūrų kokybę galima šnekėti ilgai – abejotinos proporcijos, vaikiška stilizacija ir šarvai ištraukti tiesiai iš pigiausio komikso 5-mečiam – visas „įspūdingas“ karinis arsenalas. Šitokią smėlio dėžę puikiai papildo įgarsinimas vaikiškais balsais. Tenka pripažinti – C&C atjaunėjo ir susipainiojo savo vystykluose bei jų turinyje. <br>    Vaizdinis ir garsinis finalinės dalies apipavidalinimas niekis palyginus su žaidimo mechanika. Mėgdžiodami „Dawn of War“ kūrėjai visiškai atsisakė bet kokių statybų. Pamirškite apie resursų kaupimą – dabar viskas nemokamai, o vienetai gaminami per kelias sekundes. Vienintelis apribojimas – armijos dydžio limitas. Nors vargu ar tuos kelioliką vaikėzų, lakstančių degtukų dėžutėje ir šūkaujančių „Teletabių“ balsais galima būtų vadinti armija. Gyvenimui vištidėje paįvairinti kūrėjai įdėjo patirties taškus ir keliasdešimt apdovanojimų už pasiekimus. Sunaikinote tanką? Sveikiname – Jus profesionalus tankų naikintojas. Įgijote pakankamai patirties? Sveikiname – galite užsakyti naują vienetą! Smagu? Ne.

    Prie „naujovių“ galima priskirti ir pajėgų specializacijas. Mūšio pradžioje pasirenkame vieną iš trijų „pagrindinių bazių“, kurios dabar gali judėti ir vadinamos „Crawler‘iais“. Iš dangaus atskriejusi puolančioji, gynybinė arba pagalbinė bazė įsitaiso kur Jums patogiau ir pradeda štampuoti atitinkamai puolamuosius, gynybinius vienetus arba siūlo palaikymo akcijas – atakas iš oro, vienetų taisymą ir pan. Jeigu priešas sugebėjo sunaikinti Jūsų Crawler‘į ne bėda – vadovybė atsiųs naują. Linksmiau ir būti negali, ar ne?

    Tiesa, žaidžiant skirmish‘ą toks padalijimas įgauna prasmę – juolab, kad AI kruopščiai vykdo jam patikėtą vaidmenį; tačiau tai ne kiek negelbėja. Pakanka nurodyti vienetų dislokavimo tašką, užsakyti kuo daugiau vaikėzų, nurodyti ką ir kur daryti dirbtiniam kompanionui, atsilošti krėsle ir stebėti kaip žaidimas žaidžia su savimi. Juk kuo paprasčiau, tuo geriau? Ne.

   Pagrindiniu akcentu turėjęs tapti varžymasis „multiplayer“ režime žlugo nuo pirmųjų dienų. Daugybei ištikimųjų fanų neigiamai įvertinus C&C4 EA serveriuose įsitaisė tuštuma, o likę komandų būrimo metu taikydavo tik į stipresniųjų pusę, taip užtempdami visą procesą.  

    Sunku įsivaizduoti kaip noras „padaryti ką nors naujo“ gali pakenkti. Be abejo, stovėti vietoje negalima, bet taip drastiškai eksperimentuoti su 15mečiu žaidimu neatleistina. C&C išliks fanų prisiminimuose „Tiberian Sun“ dėka, kiek jaunesni tikėsis gailestingumo „Generals“ serijai, o visiški pesimistai jau dabar spėlioja kada drąsuoliai iš „EA Los Angeles“ nuspręs atgaivinti RTS gimdytoją „DUNE“. Kalbant apie nuosprendį C&C4 kablelį įrašysiu pats – „nubausti, negalima pasigailėti“.

Parinktys

Ivertinkite:
0.1