• Išleidimo data
    • 2010-03-16

    • Gamintojas
    • 4A Games

    • Leidėjas
    • THQ

8.1
8.1
8.0

Apžvalga

Autorius: Kai | Data: 18, Lapkritis 2010 09:44

    Kartais badaujantiem Afrikos vaikams atgabenami visokie gardėsiai. Vaikučių akys išsiplečia, laksto po platų skanėstų asortimentą net nesusimąstydamos kiek žalingų saldumynų joms atsiuntė geri dėdės iš už jūrų. Panašiu saldainiu tapo ne per seniausiai pasirodęs Metro 2033 – įpakavimas blizga, šokolado nepagailėta, o štai įdaras gali nemaloniai nustebinti. 

    Metro 2033 – pirmo asmens šaudyklė paremta Dmitrijaus Glukhovskio romanu.  Glukhovskio knygoje pasakojama apie apokalipsės padarinių apimtą Maskvą, tiksliau – apie metro stotis ir jose apsigyvenusius žmones. Metro 2033Ant išlikimo krašto balansuojanti žmonija, lyg kažko dar truktų, susiduria su paslaptingais „tamsiaisiais“, o pagrindinis veikėjas Artiomas palaipsniui atidengia nežinomybės skraistę, kartu pasakodamas apie naująją žmonių civilizacijos pakopą. 

    Įvykius iš jau bestseleriu Rusijoje spėjusios tapti knygos į virtualų pasaulį perkėlė ukrainiečių studija „4A games“. Beje, ukrainiečių kūrėjai – tai dalis komandos dirbusios prie ganėtinai prieštaringai vertinamos S.T.A.L.K.E.R serijos. Todėl dalį auditorijos, vos tik pasirodžius pirmiems pranešimams apie projektą, apėmė bloga nuojauta. O ir veltui, dabar nežinia – ar kūrėjai įvertino ankstesnes savo klaidas arba solidus leidėjas neleido perdėm eksperimentuoti, tačiau Metro 2033 su S.T.A.L.K.E.R  neturi praktiškai nieko bendro. <br>   Šį kartą kūrėjai atsisakė laisvo pasaulio ir pasiūlė žaidėjui įprastą, linijinį žaidimo procesą – keliaujame iš taško A į tašką B „pramogaudami“ pakeliui. Palaidoję atviro pasaulio idėją, gamintojai ėmėsi detalių. Metro stotys, savotiški gyvenamieji punktai, atidirbti idealiai. „Miesteliai“ knibžda juose gyvenančiais piliečiais, keliaudamas žaidėjas jaučiasi kaip turguje – siauros gatvelės, kiekviename užkampyje verda vis naujas siužetas – mergaitė spalvotomis kreidelėmis piešia ant dulkėto grindinio; du vyrukai pasislėpę nuo kasdienybės nedidėliame kambarėlyje klausosi per stebuklą išlikusių jazz‘o įrašų; pasiklydęs berniukas ieško mamos; lengvo elgesio mergina vilioja praeivius savo puikybėmis.  Riboto ploto teritorijas dailiai, o kas svarbiausia, gausiai puošia įvairios detalės – staliukai, plakatai, kabančios gitaros, mini fermos kiaulėms auginti, kepurės, rūbai ir sunkiai suskaičiuojama kitų objektų gausa. Metro stočių asortimento komplektą užbaigia gyventojų pokalbiai, dar labiau užpildantys ir taip jau iki nepadorumo ankštas vietoves. Verdantį gyvenimą ženkliai prislopina apšvietimas – pavienės lempos, vienas kitas židinys dalinai atidengia „metropolių“ šiukšles ir skandina nuvargusias piliečių fizionomijas šešėliuose. Niūru? Atsipeikėkite, juk atėjo pasaulio pabaiga!

    Puiki grafika, riebios tekstūros ir neapsakomas aplinkos ir personažų detalumas – vienos stipriausios projekto dalys, lydimos puikaus apšvietimo kokybiškai, nespekuliuojant perteikia knygos atmosferą, prisodrinta nevilties ir apatijos.  Tokia pati atmosfera gyvuoja ir už metro stočių ribų – tamsūs koridoriais, tuneliai, industrinės zonos puikiai palaiko post apokaliptinio pasaulio dvasią. Taip pat žaidėjui leista vienu akies krašteliu pamatyti paviršių. Metro 2033Retkarčiais, žaidimo eigoje teks išsiropšti iš jaukių tunelių ir pasivaikščioti griuvėsiuose skendinčioje Maskvoje – kiemai ir kiemeliai, tamsios alėjos, apgriuvę tušti pastatai, likimo valiai palikti automobiliai, šviesų stulpai taip pat pateikiami realistiško detalumo pagalba. Tiesa, oras paviršiuje nuodingas(būtent dėl to homo sapiens nusileido į požemius), todėl prireiks dujokaukių. <br>Dujokaukės – viena iš kelių smulkmenų, kuriomis nuspręsta pagyvinti žaidimo procesą. Nuodingose teritorijose žaidėjui reikia užsidėti ši įrenginį ir kruopščiai stebėti filtrų susidėvėjimo rodiklius. Tuo tarpu priešininkai turi žalingą įproti taikyti būtent į dujokaukės stiklą. Po tokio užtaikymo ekraną puošia skilęs stiklas, įvykiui pasikartojus stiklas dūžta ir žaidėjui tenka ieškotis geranoriško lavono, sutiksiančio paskolinti savąją dujokaukę, juk be jos uždūstama. Žaidimą kūrėjai taip pat paįvairino rankiniu laikrodžiu, pateikiančiu tam tikrus rodiklius ir realų, Jūsų PC laiką; nešiojamu generatoriumi, leidžiančiu pagerinti žibintuvėlio ir naktinio matymo prietaiso veikimą, pneumatiniu ginklu, kelėta paslėptų dovanėlių bei žiebtuvėliu. Smulkmenos, bet malonios.    

     Nuo inovacijų neatsilieka ir šaudyklėms svarbus arsenalas. Artiomas gali tampytis iš karto penkis ginklus, suskirstytus pagal kategorijas – peilis, revolveris, automatas, šratinis šautuvas bei granatos. Pasirinkimas neatrodo gausus, tačiau šią spragą puikiai užpildo ginklų modifikacijos. Taip žaidimo eigoje kuklų revolverį galima paversti karabinu – stotyse posėdžiaujantys pirkliai mielai pakeis jau turimą ginklą į patobulintą atskaitydami originalaus kainą. Modifikacijos gana įprastos – nuo ilgesnio vamzdžio iki optikos, tačiau smagu kai taip eksperimentuojama pvz. su revolveriu. Šratinis šautuvas gali būti papildytas peiliu. Smagu? Nereikia pamiršti apie pasaulio pabaigą, sugriautus miestus ir gamyklas. Metro gaminami primityvus, kuklus ginklai, todėl jokių galingų „žaisliukų“ žaidėjai čia neras, užtat turės progą pasigrožėti iš parankinių priemonių sulipdytu automatu ir įvertinti žmogiškąjį išradingumą.  Už naujus žaislus Artiomui teks mokėti kulkomis. Tai nereiškia kapitalistų skerdynių, tiesiog tokia jau ta metro valiuta – kulkos iš pilnavertiško pasaulio praeities. Jos aptinkamos klajonių metu ir pasižymi keliskart didesniu galingumu nei požemiuose gaminama amunicija. Tačiau šaudyti pinigais, tiksliau labai retai aptinkamais pinigais – perdėm didelė prabanga.

    Toks tas metro pasaulis – gyvas, kvėpuojantis, turiningas ir savaip gražus, ko nepasakysi apie jo gyventojus. Personažų animacija ir veidų mimika toli gražu neprilygsta darbams, nuveiktiems prie aplinkos kūrimo, tačiau yra pakenčiama. Tikros problemos ištiko priešiškai nusiteikusius metro gyventojus. Šlubuojantis AI pakišo gražuoliui metro riebią kiaulę – priešai gali apeiti Artiomą iš flango, prisėlinti nepastebėti ir... ir nedaryti absoliučiai nieko. Baisiausia yra tai, jog tai nėra pavieniai atvejai – absoliuti virtualių kareivukų dauguma elgiasi būtent taip. Vienas iš mėgstamų užsiėmimų mūšio metu – vaidinti autobusą. Priešai neretai pradeda tiesiog beprasmiškai lakstyti po kambarį nekreipdami dėmesio į kulkų švilpimą. „Protingiausieji“ tiesiog mūšio įkarštyje pribėga, atsuka žaidėjui nugarą ir velniai žino ką sau galvoja.  

     Kiek geriau su kitais metro gyventojais – mutantais. Jų veiksmų logika yra suprantama. Pasivyti ir suvalgyti, paprasčiau nebūna. Tačiau unikalus gebėjimas šokti ne virš, o pro Artiomą kiek nervinguosius išves iš proto. Norint sunaikinti vieną kitą mutantą (o dažniausiai jie keliauja bandomis) teks įnirtingai sukiotis ir po kiekvieno žvėries šuolio ieškoti jo sau už nugaros. Savo meilę sukurtiems padarams kūrėjai įrodė apdovanodami šiuos ypatingu gyvybingumu, kai kuriems individams teks „suleisti“ keliasdešimt šūvių ir tai pakankamai normalu, juk jie mutantai. Nenormalu kai priešam – žmonėm teks nepagailėti kelių apkabų, o tokie storaodžiai individai pasitaiko.

    Dažnai šaudyklei klaidos mūšio mechanikoje yra neatleistinos, juk, dėl dievo meilės, tai visų pirma šaudyklė. Todėl keistokas AI ir disbalansas tai pakankamai svarūs argumentai nukreipti prieš ukrainiečių kūrinį. Bet puikios atmosferos, detalios aplinkos, gero įgarsinimo ir nuotaikingo 8-12val. pasivaikščiojimo metro tuneliais dėka, įsijautęs žaidėjas šių mirtinų nuodėmių nepastebės.

Parinktys

Ivertinkite:
0.1