9.0
9.1
9.0

Apžvalga

Autorius: Kai | Data: 17, Lapkritis 2010 22:00

    Užsižiovavęs sargybinis akies krašteliu pastebėjo šalia praskriejantį šešėlį. Nespėjęs  susimąstyti apie velniškai greitą paukštį, sargybinis pajuto kažką sau už nugaros, kažką grėsmingo.  Sunerimęs, jis pabandė apsisukti, bet, deja, nespėjo – kažkas aštraus ir šalto palietė jo kaklą. Kitą akimirką vargšo akis užliejo jo paties kraujas, klupdamas ir dusdamas nuo savo paties seilių ir kraujo mišinio nelaimėlis juto kaip jį apleidžia gyvybė.  Šlykštus bliovimas, sklindantis iš skylėtos žmogaus gerklės, apkurtino jį. Assassin\'s Creed IIPaskutinis dalykas, kurį matė sargybinis – tolstantis baltas siluetas tirštėjančio miesto fone.

     2009 metų pabaigoje pasirodęs „Assassin‘s Creed 2“ tokiomis scenomis pamalonina ne kartą. Kiek žvėrišką parkour‘ą prancūzai pagražino pagrindinio veikėjo gracija, veiksmą perkėlė į Švietimo epochos Italiją, personažus apdovanojo simpatišku akcentu ir užkūrė neapsakomą šviesos ir šešėlių vaidinimą didžiuliuose italų miestuose. Bet kam skubėti, skanumynais reikia mėgautis.        

     2-oje, jau legenda spėjusio tapti žaidimo dalyje, vėl valdysime nevykėlį barmeną Desmondą; tiksliau jo išgyvenamą genetinę atmintį. Tačiau šį kart viskas vyks kiek kitaip. Visų pirmą Desmondui pavyksta pabėgti nuo blogųjų Tamplierių. Susidėjęs su laisvamaniais sukilėliais vargšas barmenas vėl gulsis ant stebuklingo stalo ir nardys protėvių patirtuose nuotykiuose. Naujoji Desmondo komanda – velniškai darbšti, todėl jokių erzinančių „grįžimų“ į realų pasauli praktiškai nepasitaikys, visa galva pasinerti į įvykius niekas netrukdys. <br>     „Atgimę“ XVI a. Florencijoje linksmo tutorial‘o metu susipažinsime su žaidimo valdymu, tapsime savo pačių šeimos išdavystės ir egzekucijos liudininkais, sužinosime apie paslaptingą žudikų organizaciją ir vardan teisingumo pradėsime kryžiaus žygį į kiekvieno nesąžiningo piliečio namus.

    Kiek banaloką siužetą puikiai papildo tikros istorinės asmenybės. Kiekvienam blogiečiui kūrėjai sukūrė pakankamai solidų dosjė – ir kas pasakė, jog mokytis istorijos nuobodu? Be to, visi personažai atkurti tiesiog puikiai. Nors mus ir malonina tik pokalbių nuotrupomis ir kelių minučių filmukais, tačiau net to visiškai pakanka perprasti vieną ar kitą nenaudėlį.  Itališkas akcentas, detalūs ir spalvingi rūbai, gatvės ir gatvelės knibždančios šimtais bukagalvių piliečių, puikus įgarsinimas, „juokeliai suaugusiems“ ir, be abejo, Venecija. Ko trūksta nepamirštamai atmosferai?

     Nepamirštamus pojūčius garantuojančią atmosferą dailiai papildo mūšiai. Assassin\'s Creed IIAC2 kaip ir pirmtakė siūlo iki nepadorumo paprastą mūšio mechaniką - blokai, atakos, kontratakos . Ir viskas. Tačiau šitokį asketizmą atsveria grožis – visi judesiai automatizuoti, vienu pelės spragtelėjimu priverčiame mūsų globotinį išdarinėt nenusakomus triukus. Ypač solidžiai atrodo sėkmingos kontratakos – ietis persmeigianti priešininko sprandą, dvirankis kirvis sušildantis nelaimingųjų  kaukoles, durklas vikriai šokinėjantis nuo priešo kojos link gerklės, paslėptų peiliu kruša nusileidžianti ant priešininko krūtinės... romantika. Žiauru ir romantiška. Tiesa, kovos žaidėjui nesiūlo jokių iššūkių – blokavimas dažniausiai atsveria bet kokį smūgį, todėl pakaks tik „gaudyti“ priešų atakas.  Dar vienas ydingas bruožas – priešininkų sąžiningumas. Jie niekada neatakuoja kartu, net didžiausia mėsmalę paversdami kelių dvikovų virtinę.  Bet vėlgi, aukščiausios kokybės modelių animacija, fantastiški priešų pribaigimai ir virtuoziški judesiai bent dalinai atsveria nepagrįstai lengvų kovų problemą. Negalima nepaminėti praplėsto ginklų arsenalo – dabar mums prieinamos kuokos ir ietys puikiai papildo durklo ir kardo draugiją.  

  Panašiai ir su parkour‘u. Šuoliai, ropštimasis sienomis, gracingi pasilakstymai ant stogų, žadą atimantys šuoliai atliekami keliu mygtukų pagalba. AC2 galima būtų pagrįstai pavadinti ženkliai supaprastintu Tomb Raider‘ių – juk mums nereikia apskaičiuoti šuolio, nusileidimo taško, traiškyti klaviatūrų ir žongliruoti pelytėmis. Assassin\'s Creed IIPakaks užspausti 3 mygtukus ir Assassinas pats viską vikriai padarys. <br>     Neženklų ydų sąrašą papildo tekstūros. Puikiai atidirbtų miestų, kaimelių, gatvių ir gatvelių fone matyti vis tas pačias pasikartojančias stogo dangos tekstūras. Norom nenorom pradedi susimąstyt, kad XVIa. Italijoje gyventojai visur naudojosi tomis pačiomis plytelėmis ir dažais. Miestai nors ir gražūs, bet praktiškai tuščiaviduriai – vienas kitas įspūdingesnis pastatas klonuotų mikrorajonų fone nedžiugina. Monotoniją papildo beprasmiškos papildomos užduotis, nepasakojančios jokių istorijų, o tiesiog bukai pažyminčios taikinius žemėlapyje. Todėl, kad ir kokie gražūs miestai nestūksotų AC2 – jie beverčiai, nesiūlantys nieko, apart „kiek kitokios“ smėlio dėžės. 

    Tačiau kiekvienai taisyklei privaloma turėti išimtį – AC2 tokią išimti pasiūlė Venecijos pavidalu. Žymieji kanalai, miestas dailiai padalintas į vargšų ir turtuolių rajonus ir viską lydintis grandiozinis festivalis su kaukėtais svečiais, linksmybėmis ant kiekvieno kampo, smagiomis kurtizanėmis ir nepamirštamais fejerverkais naktinio dangaus fone. Puiku, gaila tik kad prie kiekvieno miesto nenuveikta bent pusės tiek, kiek padirbėta kuriant Veneciją.

     O štai grožėtis kūrėjų triūsu teks ilgokai. Žaidimas susideda iš keliolikos misijų, kurioms kartais teks pašvęsti po kelias valandas. Deja, bet vos tik kelios misijos, ypač artėjant prie žaidimo finalo, nuosekliai pasakos istoriją. Kitose atvejuose turėsime pasirengti, sužinoti kur slepiasi „priešas numeris 1“ ir nugalabyti jį. Todėl AC2 derėtų vartoti atsakingai, dozuojant tokį malonumą. Nužudyti vienuolį/pirklį/sargybinį smagu, tačiau kartoti šį veiksmą kelias valandas iš eilės – tikra kankynė.  

    Supratę šią savo bėdą, kūrėjai iš „Ubisoft Montreal“ papildė žaidimo procesą pilies administravimu ir tobulinimu, protėvių šarvu kolekcionavimu ir dar keliais abejotinais užsiėmimais. AC2 turėtų tapti tikru lobiu kolekcionieriams mėgėjams – surinkite šarvus, surinkite paveikslus, surinkite plunksnas (šitų net šimtas!) ir t.t. ir pan. Kitiems gi tokios „pramogos“ didelio entuziazmo nekelia. Kaip beje ir papildomos užduotys, kurios yra tik tam kad būtų – juokingi apdovanojimai, varginantis ir pasikartojantis procesas ir jokios fabulos. Jums tai atrodo smagu?    

    AC2 tai labai skanus ir riebus saldainis, kuriuo negalima persivalgyti. Atsakingai vartojant monotonijos debesys išsisklaidys ir žaidėjas smagiai pasieks kiek idiotišką žaidimo finalą. Ir net turėdamas kelias stiprias silpnybes, AC2 idiliškos atmosferos, nuostabios animacijos, puikaus įgarsinimo, žavių veikėjų ir aplinkos modelių bei pritrenkiančių kovų dėka tapo dar vienu žymiu, prancūzų sukurtų samdomu žudiku. Pamenate Leon‘ą, Nikitą? Baltasis žudikas niekuo nenusileidžia šiems prancūzų senukams.

Parinktys

Ivertinkite:
0.1