2004 metų pradžioje, kūrybinė kompanija Monolith Productions puse lūpų užsiminė apie visiškai naujo FPS siaubo trilerio "F.E.A.R.” kūrimą. Netrukus paaiškėjus, jog prie žaidimo kūrybos ir išleidimo darbų rankas pridės tokių garsių firmų kaip Sierra Entertainment bei Vivendi Universal Games darbuotojai, projektas įgavo didžiuli atgarsį ir tapo vienu laukiamiausių 2005 metų rudens žaidimų. Taigi prisimindami ankstesnius puikius kompanijos Monolith FPS žaidimus (NOLF1/2; TRON 2,0; Aliens vs Predator 2; Blood) žaidėjai apsiginklavo kantrybe ir su didžiule viltimi laukė šių metų spalio mėnesio. O kadangi vienas iš tų laukiančiųjų buvo ir šios recenzijos autorius, tik pasirodžius žaidimui "F.E.A.R.” rinkoje jis iš karto suskubi jį įsigyti. Pirmiausia kiek papasakosiu apie žaidimo siužetą. šia žaidėjai atsiduria slaptos karinės organizacijos koduotu pavadinimu FEAR (First Encounter Assault Recon) naujoko kailyje. Keli pagrindiniai šios organizacijos būriai, su pagrindiniu žaidimo herojumi priešakyje, yra siunčiami į kosminę tyrimų stotį iš kurios buvo gauti keisti pagalbos signalai. Tik patekus į stoties teritoriją, paaiškėja, jog ją užėmė slaptai blogio organizacijai priklausantys klonuoti kareiviai, kurie neilgai trūkus, keistais didelio galingumo ginklais sunaikina beveik visus FEAR grupuotės kareivius. Likęs praktiškai vienas (tik ausinėse girdėdamas padalinio vado balsą), pagrindinis žaidimo herojus tampa paskutiniąją viltimi, paskutiniuoju žmogumi dar galinčiu sustabdyti blogio grupuotės kareivius ir išsiaiškinti baisią tiesą, kuri ištiko šią be galo keistą, tačiau paslaptingai pažystamą mūsų herojui vietą. Geimplėjus. Vaikščiodami tamsiomis bazės teritorijomis ir kankinami keistų haliucinacijų, žaidėjai turės į faršą paversi ne vieną šimtą priešų armijos klonų ir žingsnis po žingsnio judėdami 100% linijiniu siužetu artės pagrindinės žaidimo paslapties išsiaiškinimo link. Vienas pirmųjų į akis kritusių "F.E.A.R.” geimplėjaus niuansų bus labai neblogas dirbtinis priešininkų intelektas. Kareiviai stengsis nelysti į atviras vietoves ir tuo pat metu taps kur kas sudėtingesniais taikiniais žaidėjui. Man ne kartą pasitaikė atvejų, kuomet pasislėpus už kampo uždarame kambaryje ir tykant neatsargių priešų, jie vietoj to, kad neapgalvotai išlystų iš už priedangos tiesiog švystelėdavo į mane granatą ir eilinio loading’o dėka priversdavo griebtis kitokių gudrybių tai ar kitai žaidimo vietai pereiti. Be to priešai dažnai bendrauja tarpusavyje, taip kviesdami pastiprinimą arba pranešdami apie apytikslę mano buvimo vietą. Žaidimo lygiuose pasitaiko įvairių prietaisų (pvz. telefono atsakiklis, kompiuteris), sąveikaujant su kuriais galima sužinoti naudingos, o kartais tiesiog būtinos žaidimo eigai informacijos. Ginklų įvairovė žaidime gana didelė. Erzinti priešams mums bus pateikti 40 – to kalibro pistoletas (yra galimybė šaudyti iš karto dvejomis rankomis), vinčesteris, keturių skirtingų tipų automatai, didelio kalibro šautuvas mp 50, raketsvaidis, slaptas didelio galingumo lazerinis ginklas, paprastos ir detonuojamos granatos, bei minos. Gydytis priešų padarytoms žaizdoms žaidimo lygiuose rasime ne menką kiekį (mano įsitikinimų tirai per daug) vaistinėlių, bei specialių injekcijų dėka kurių ne tik atstatysime savo sveikatą, bet ir padidinsime bendras pagrindinio veikėjo greičio ir ištvermės charakteristikas. Neapsieita žaidime ir be slo-mo efekto, kuris ne kartą gelbės herojų išties sudėtingose situacijose. Žaidimo minusai. Vienas pagrindinių ir svarbiausių žaidimo minusų, neleisiantis "F.E.A.R.” tapti pretendentu į geriausios metų šaudyklės titulą – monotoniškumas. Keista, tačiau ankstesni Monolith hitai, garsėjo savybę viso žaidimo perėjimo metu prikaustyti žaidėjus prie monitoriaus ekrano ir nė neleisti pagalvoti apie šią nemalonią, pastaruoju metu FPS’us kankinančią savybę. Tik pradėjus žaisti "F.E.A.R.”, žaidimas išties įtraukia ir pakeri žaidėją, tačiau bėgant laikui susižavėjimas žaidimu palaipsniui nyksta ir antroje jo pusėje supranti, jog tai ką darai dabar sėdėdamas prie kompiuterio tampa paprasčiausia rutina. Taip pat rimtų priekaištų žaidimo kūrėjams norėtųsi paberti dėl pernelyg didelių "F.E.A.R.” techninių reikalavimų. Žaidėjams neturintiems savo kompiuteriuose galingiausių vaizdo plokščių bei bent 1024 MB operatyvinės atminties pamatyti visų FEAR subtilybių deja nepavyks. Grafiniame apipavidalinime jokių priekaištų (be abejo, be jau minėtų sistemos reikalavimų) žaidimui nėra. Puikiai sukurtos ir judančios veikėjų figūros, gražios tekstūros, kvapą gniaužiantys specialieji efektai (ypač sprogimo bangos), detali aplinka, - viskas gražu. Be priekaištu ir žaidimo garsas. Nemenkas kiekis puikiai įgarsintų antro plano dialogų, realistiškai skambantys šūvių bei sprogimų garsai, nuostabi muzika. Visi šie niuansai atlikti gerai, tačiau net ir tai nepadės žaidimui tapti realiu pretendentu į hitus. Žaidimas "F.E.A.R.” pereitas, tačiau įspūdžiai blankoki. Intensyvus ir aštrus žaidimo veiksmas, puikūs grafika ir garsai ir kažkur ore tvyrantis bedvasis žaidimo pasaulis. Išties liūdna. Jei kompanija, kadaise padovanojusi žaidėjams tokią dinamišką šaudyklę kaip "No One Lives Forever” praėjus penkiems metams nulūžta ant tokio svarbaus kiekvienam žaidimui aspekto, telieka gūžčioti pečiais ir tikėtis (tikėkimės, kad nenaiviai), jog tai atsitiktinis kūrėjų nesklandumas ir jog tokios klaidos ateityje nesikartos (bent jau tokiuose pompastiškuose ir taip lauktuose projektuose).