Ar pamenate tą žavią, raudonplaukę vampyrę žudikę, kuri ketvirtame 20a. dešimtmetyje anapilin pasiuntė kelias tonas vokiečių fašistų? Ta, kuri nebijojo akis į akį susidurti su slaptų eksperimentų pagimdytais šlykščiais mutantais, ta, kuri ilgam laikui išliko daugumos geimerių prisiminimuose iš 2003 metų action žaidimo „Blood Rayne". Atsimenate? Tada jūs jau turbūt girdėjote, jog kūrybinė kompanija Terminal Reality šių metų rugpjūčio mėnesį pristatė PC rinkai panelės vampyrės nuotykių tęsinį žaidime „Blood Rayne 2". Pirmasis serijos kūrinys žaidėjų ir kritikų buvo sutiktas gana dviprasmiškai, tačiau nepaisant to subūrė nemenką gerbėjų būrį ir netgi buvo minimas tarp pretendentų tapti geriausių 2003 metų action žaidimu. Ir nors žaidimo kopijų buvo parduota gerokai mažiau nei to tikėjosi kūrėjai (~ 600 tūkstančių vienetų), po poros metų Terminal Reality vis dėl to ryžosi sukurti žaidimo tęsinį. Naujoje žaidimo dalyje, veiksmas žaidėjus perkels jau į mūsų laikus, kur žavioji skerdikė Blood Rayne stos į kovą su slapta pogrindine organizacija, kurios nariai (pusiau žmonės pusiau vampyrai) kuria baisiausius planus, norėdami perimti žemės kontrolę ir visiškai pavergti žmoniją. Jų strategija didesnio įspūdžio mūsų herojei nepadarė, todėl ji, pasigalandusi peilius stoja su jais į bekompromisinį ir nelygų (ech vargšeliai) santykių aiškinimąsi. Antrosios „Blood Rayne" dalies žaidybinis procesas kardinalių permainų nepatyrė. Kraujas, mėsa, riksmai ir vėl kraujas. šia ir vėl slankiodami po skirtingas lokacijas (erdvės tiek uždaros tiek ir atviros) grakščiais rankų ir kojų judesiais lengvai atskirinėsime galūnes nuo vargšelių siaubūnų blogiečių. Panelės Rayne judesių arsenale šį kartą bus net 14 skirtingų, mirtį sėjančių kombo judesių. O atlikus iš karto keletą sėkmingų atakų mūsų vampyrė tūrės keistą savybę supykti ir tuo pačių dar padidinti savo galią trim skirtingais super puper sugebėjimais: aura (jau matytas pirmajame „Blood Rayne"), slow motion ir blood storm. Pirmasis įgalins heroję kurį laiką kovoti su priešais neprarandant jėgų, antrasis neįtikėtinai sulėtins laiką, o trečiasis taip supykdys raudonplaukę Rayne, jog ji tiesiog nevaldoma pademonstruos priešams tokia karuselę, kokios jie niekada....bendriau po jos jau ir priešų vargu ar liks. Ginklų arsenalas žaidime kuklus. Pistoletas, kelių rūšių automatai ir nepakeičiamasis harpūnas, kurio dėka bus galima ne tik žudyti priešus ir bandyti išmušti iš jų rankų ginklus, bet ir laipioti sienomis. Kaip ir pirmojoje „Blood Rayne" dalyje, žaidime mes nesurasime pakampėse prislapstytų vaistinėlių. Ne, atstatyti gyvybines jėgas mes galėsime tik vampyriškai – netikėtai užšokdami ant aukos ir išsiurbdami iš nelaimingosios jos kraują. Grafika ir garsai. Antrajai žaidimo daliai, kūrėjai nusprendė parinkti jau visai kitą grafinį varikliuką (Infernal), kuris manau puikiai atliko savo darbą. Lokacijų (pakankamai detalizuotų) tekstūros kokybiškos, nemažą įspūdį paliko ir specialieji vaizdo efektai, bei žaidimo video intarpai (nepaisant gana prastos, mano nuomone, aktorių vaidybos). Tačiau prisipažinsiu daugiau tikėjausi iš grafinio veikėjų apipavidalinimo, kuris kartais net atrodytų buvo kokybiškesnis pirmame 2003 metų serijos žaidime. Žaidimo garsai (išjungus nevykusiai su žaidimo atmosfera parinktą muziką) natūralūs ir aiškūs, veikėjų dialogai įgarsinti profesionaliai (o vietomis netgi galima pasiklausyti tikrai neblogo juodojo humoro). Pabaigai norėtųsi pabrėžti du žaidimo minusus, kilusius dėl žaidimo perkėlimo iš konsolinės versijos. Visų pirma tai jau chronišku tokiais atvejais tapęs žaidimo kameros defektas (kai pamatyti norimą vaizdą kartais bus tiesiog neįmanoma), bei dar daugiau bėdų palikusi konsolinė išsaugojimo sistema (kada tenka peržaisti jau atsibodusias vietas vien todėl, kad žaidimo kūrėjai nesusiprotėjo po vienos ar kitos sudėtingesnės žaidybinės situacijos įkišti taip reikalingo čekpointo, bei nesuteikė galimybės išsaugoti žaidimą rankiniu būdu). „Blood Rayne 2" ne daug kuo skiriasi nuo savo pirmtako. Taip, tai vienas tų tiesmukiško geimplėjaus ir neintelektualaus siužeto žaidimų, pereinamų praktiškai vien pelytės klavišų dėka. Tačiau šalia viso to, šis žaidimas turi ir kažkokio specifinio šarmo, realiai padedančio pamėgti „Blood Rayne 2".