Turtingiausios pasaulio leidybinės kompanijos negaili milijoninių investicijų kuriant naujus pompastiškus FPS, RPG ar action žanrų žaidimus. Be abejo, naujoji žaidėjų karta reikalauja maksimaliai realių, stulbinančios grafikos, gausių ir įspūdingų specialiųjų efektų kupinų žaidimų, - ir jų norai yra pildomi. Tačiau nepelnytai yra užmirštami adventure/quest žanro mėgėjai. Pastaruoju metu tik nedidelės kompanijos retsykiais blyksteli išleidusios vieną ar kitą dėmesio vertą adventure žaidimą. Nykštukinė čekų studija „Unknown Identity" būtent tai ir patvirtino, sukūrusi adventure žanro šedevrą „Black Mirror". Šio produkto pasirodymas rinkoje, be galo džiugus ir neeilinis įvykis žanro gurmanams, kurie jau dabar tituluoja „Black Mirror" geriausiu horror adventure žaidimu per paskutinįjį dešimtmetį....ir tituliuoja visiškai pelnytai. Mažame Anglijos miestelyje paslaptingomis aplinkybėmis, savo senovinėje pilyje miršta vietinis keistuolis lordas Viljamas Gordonas. Senis paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido beveik neišeidamas iš savo darbo kambario pilyje, stengdamasis nesirodyti akyse net ir artimiausiems savo giminaičiams. Lordo mirtis privertė į miestelį sugrįžti jo anūką Samuelį, kuris įsitikinęs, kad Gordonų giminę jau kelis šimtmečius lydi baisus prakeikimas, neleidžiantis ramiai gyventi nei vienam šeimos nariui. Vedinas ryžto sužinoti tiesą, Samuelis pradeda savo tyrimą, kuris turėtų praskleisti paslapties šydą dengiantį Gordonų klaną. Jam teks pergyventi daugybės pavojingų ir keistų įvykių virtinę, išsiaiškinti daugybę paslapčių ir atsakyti už jo protėvių senovėje padarytas siaubingas klaidas. Prisipažinsiu, žaidimo pradžia man pasirodė ganėtinai nuobodi, tačiau jau pažaidus keletą minučių aš taip įnykau į žaidimo atmosferą, kad atsitraukti nuo „Black Mirror", - man žanro mėgėjui, tapo beveik neįmanoma. Sulyg kiekviena atskleista žaidimo mįsle, iškildavo naujos, įdomios ir įtraukiančios siužeto paslaptys, kurias narpliojant pajausdavau tokį malonumą ir azartą, kokio jau senai man nebuvo suteikęs joks kitas PC žaidimas. Žaisdamas aiškiai jauti ore tvyrantį mistikos ir aplinkos niurumo pojutį, kuris nekartą priverčia trumpam atsitraukti nuo monitoriaus, su nepasitikėjimu apsidairyti aplinkui ir dėl visako, atsistojus pasitikrinti ar tas po lovą juoduojantis gumulas iš tiesų yra tik neplauta, nuo prėjusios savaitės gulinti kojinė ar čia jau pats Demonas keisčiausiai apsireiškia prieš tave pačiu netinkamiausiu momentu. Galvosūkai žaidime padaryti labai įdomūs, logiški, o jų sprendimas ( bent jau daugumos ) žaidėjams neturėtu užimti labai daug laiko. Grafika, kaip adventure žanro žaidimui yra tikrai gera. Neprikibsi prie kruopščiai padarytų peizažų, kurie labai gerai darinasi su niuria žaidimo atmosfera. Daugumą aplinkos daiktų galima apžiūrėti iš arti, taigi ir jie yra nupiešti labai tikroviškai. Nemažą dėmesį ledėjai skyrė ir lietaus bei vandens realiam atkartojimui. Taip pat aplinką pagyvina ir daugybė judančių aplinkos detalių - lakstantys sienomis tarakonai, aplink pilies bokštus ratus sukančios varnos, nuo vėjo lankstomų šakų atitrūkę ir sklandantys lapai. Vienintelis silpnesnis žaidimo grafikos momentas yra nevisiškai natūralūs veikėjų portretai, tačiau didelio nepasitenkinimo žaidėjams tai sudaryti neturėtu. Žaidimui įgarsinti, nebuvo kviečiami žymūs aktoriai, tačiau veikėjų dialogai skamba idomiai ir natūraliai. Nors muzika žaidime puiki, visgi jos yra labai nedaug, o ir pasigirsta ji tik aštriausiais žaidimo momentais, išryškėjus paslapčiai ar suradus labai svarbų siužeto eigai įkaltį. O štai pavyzdžiui vėjo, lietaus ar kiti gamtos garsai paprasčiausiai niekuo nesiskiria nuo natūralių. Be abejo „Black Mirror" niekada netaps vienu perkamiausiu ar populiariausiu žaidimu pasaulyje. Bet ištikimų žanro gerbėjų gretose apie jį bus kalbamą dar daug metų ir jų atsiminimuose visam laikui išliks tas nuostabus nuotykis kurį jie buvo patyrę toje keistoje ir maloniai užburiančioje „Black Mirror" pilyje; o mano kompiuterio 2 GB atminties dar ilgai bus rezervuoti šiam neeiliniam šedevrui.