2004 metų viduryje, kompanijai Volition anonsavus trečio asmens action"ą „The Punisher" (to paties pavadinimo filmo motyvais), daugybė žaidėjų, įvairiuose forumuose reiškė savo viltis, jog šis kūrinys būtinai tūrėtų tapti naujuoju hitu, pakerėdamas žaidėjus ne ką mažiau, nei tai savo laiku buvo padaręs pirmasis „Max Payne". Taip, vilčių buvo, tačiau visos jos subliuško jau šių metų sausio pabaigoje, žaidimui pasiekus parduotuvių lentynas. Leiskite paklausti, - ko mums, žaidėjams reikia iš action žaidimo, kad galėtume pavadinti jį hitu? Veiksnių ir niuansų nulemiančių žaidimo populiarumą yra keletas, tad apie pagrindinius jų ir norėtųsi pakalbėti. Manau sutiksite, jog vienas iš pagrindinių reikalavimų hitui, būtų grafika. Ar galėtų prieš keletą metų mus pakerėti jau minėtasis „Max Payne" ar populiarusis „GTA VC" be nuostabios grafikos? Ne, jie tikrai nebūtų tapę geriausiai perkamais to laiko žaidimais. O ką šiuo atžvilgiu mums siūlo „The Punisheršš Nykios tekstūros, nuobodūs, pasikartojantys lygiai, absoliučiai neįspūdingi efektai, niekuo neišsiskiriantys veikėjai, - juk prieš trejus ar net penkerius metus buvo kuriami daug sėkmingesni grafikos atžvilgiu žaidimai. Ar tokių, pastaruoju metu rinkoje pasirodžiusių „šedevrų" kaip „True Crime: Streets of L.A" ar „Miami Vice" kūrėjai tiesiog mano jog tik reklamos dėka sugebės įgrūsti mums gražioje dėžutėje supakuotus bet šnypšto vertus savo kūrinius? Nežinau, tačiau pagarbos ir tuo labiau pinigų iš žaidėjų jie toli gražu nenusipelnė. Kitas niuansas, galintis ištraukti nelabai vykusi, grafikos prasme, žaidimą yra veiksmų laisvė. Deja apie tokį dalyką žaidimo „The Punisher" kūrėjai bene nėra nė girdėję. Vienintelis dalykas, kurį žaidime įmanoma pačiam pasirinkti, - tai būdas, kuriuo bus galima sukankinti norimą priešininką. Priklausomai nuo rankoje laikomo ginklo (pistoletas, automatas, šautuvas, granatos, liepsnosvaidis, bazūka, - pasirinkimas daugiau nei pakankamas) ir paspausto vieno iš keturių klavišų bus galima atlikti aukai vieną ar kitą egzekuciją. Žaidimo pradžioje ši „The Punisher" savybė gal ir galėtų sudominti žaidėją, tačiau visus 16 žaidimo lygių slankioti ir vis murdyti ir mozoti po sienas savo priešus didelio įdomumo nebus. Ir dar vienas, neabejoju pagrindinis veiksnys, nulemiantis žaidimo kokybę ir populiarumą yra atmosfera. Juk tai ji prikausto žaidėjus prie tam tikrų žaidimų ir neleidžia atsitraukti jų neperėjus (kartais ir dar ilgiau). Aštrus veiksmas ir protingas siužetas – du dalykai nuo kurių priklauso žaidimo atmosfera. Savo ruožtu lieka konstatuoti jog „The Punisher" nei siužeto nei juo labiau veiksmo atžvilgiu neblizga. Pagrindinis žaidimo herojus Frenkas Kastlas viso žaidimo metu besibadziodamas po Niujorką ieškos savo šeimos skriaudėjų, taškydamas kepalus visiems jam kelią pastojusiems bukiems nusikaltėliams ( priešininkų DI atrodo tikrai apgailėtinai) . Originalumo ir su žiburiu nerasime, o valandų valandas su automatu rankoje tyrinėti niekuo nesiskiriančių vietovių manau norėsis retam žaidėjui. 2002 metais mažytė čekų kūrybinė kompanija Illusion Softworks sudrebino rinka sukurdama visais atžvilgiais nuostabų action kūrinį „Mafia". Didžiulėms korporacijoms „Mafija" tapo savotišku atskaitos tašku kuriant naujus žanro žaidimus. Tačiau šiandien, praėjus jau beveik trejiems metams po „Mafia" sukūrimo, aš laikau rankoje kompanijos Volition žaidimo „The Punisher" kompaktą ir į galvą man įkiriai lenda vienintelė mintis, - ką tuos trejus metus veikė, kur miegojo ar kuo svaiginosi ponai iš Volition ar iš kompanijų kuriančių panašaus kokybės žaidimus.