Nepraėjus nė metams po Action žaidimo su siaubo elementais „Silent Hill 3" išleidimo, japonų kompanija Konami Computer Entertainment šių metų rugsėjo mėnesį rinkai pateikė naują serijos gaminį „Silent Hill 4: The Room". Brangių reklaminių kampanijų nebuvo, tačiau siaubo ir nepamirštamų nuotykių išsiilgęs žaidimo gerbėjų būrys (kuriam neišvengiamai priklauso ir šios recenzijos autorius) suskubo įsigyti šį žaidimą ir jau dabar gali šį tą papasakoti žaidėjams apie naujojo gaminio pliusus bei neigiamas puses.Svarbiausias klausimas, kankinęs mane vos gavus šį žaidimą, buvo: ar sugebėjo kūrėjai ne tik išlaikyti senąją „Silent Hill" atmosferą, bet kartu ir įnešti į kūrinį svarių naujovių, kurių jau buvo kiek pritrūkę trečioje žaidimo dalyje. Pažaidus žaidimą teko kiek nusivilti - lauktų novatoriškų detalių, galėjusių pagyvinti seriją, neradau. Visgi bendras vaizdas, susidaręs perėjus žaidimą, yra teigiamas. Siaubo ir paranojos čia yra su kaupu, o nuotykių, patirtų žaidime, greičiausiai, teks nepamiršti iki kitos, dar vienos naujos žaidimo dalies.„Silent Hill 4: The Room" žaidimo siužetas pasakoja apie jauną vaikiną Henrį Taunšendą, visai neseniai atvykusį į Silent Hill priemiestyje esančią gyvenvietę Aschfield. Išsinuomavęs butą gyveno ten Henris ramiai ir be problemų, kol vieną dieną atsitiko ganėtinai keistas ir sunkiai paaiškinamas dalykas. Kartą, atsikėlęs, vaikinas pastebėjo, jog paprasčiausiai negali išeiti iš savo kambario. Durys tvirtai užrakintos, langai užkalti, kaimynų prisikviesti neina, o ir paties Henrio būsena kažkaip keistai pasikeitusi. Nežinia kiek būtų mūsų herojus pelijęs tame 302 kambaryje, jei jam nepasisektų aptikti vonioje keistos grindyse ištrupėjusios skylės, iš kurios sklido keisti garsai ir dejonės. Kaip vėliau paaiškėja, tai buvo tikrų tikriausias perėjimas iš mūsų pasaulio į siaubingą ir žiaurų, keistų, šlykščių padarų pilną, paralelinį pasaulį. Ir štai, sukaupęs visas valios jėgas, Henris nusprendžia patraukti vieninteliu jam likusiu keliu ir lenda į paslaptingąją skylę. šia ir prasideda sunkiai įtikėtini nuotykiai.Pagrindinis „Silent Hill 4: The Room" žaidėjo tikslas, kaip ir ankstesniuose serijos žaidimuose, tas pats - skersai išilgai iššniukštinėti visą paralelinį, siaubūnų pilną, pasaulį, tyrinėti įvairius daiktus bei minti mįsles ir išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyksta. Pirmas ir kone didžiausias dalies skirtumas yra tas, kad dabar jūs negalėsite žudyti visus jums kelią pastojusius monstrus. Bet tik labai nedidelė dalis žaidimo siaubūnų bus mirtingi. Kitus gi trankyk ar šaudyk kiek nori, bet jie tik griuvinės žemėn, o paskui vėl stosis ir vėl bandys kaip galėdami greičiau atimti Henrio gyvybę. Vienintelė išeitis - nesivelti į kovą, o geriau eilinį kartą tiesiog pabėgti. Problema bus ir su šoviniais. Pastoviai jausite jų deficitą, o kai kuriuos žaidimo bosus be jų nukauti bus neįmanoma. Absoliuti dauguma naudojamų žaidime ginklų bus jau pažįstami iš senesnių žaidimo versijų. Norint pasipildyti gyvybių ar išsaugoti žaidimą, jums teks iš paralelinio pasaulio vėl grįžti į jūsų 302 kambarį. Kitų variantų daugumoje atvejų tiesiog nebus. Kūrėjai liko ištikimi tradicijoms ir vėl sukūrė žaidimui kelias alternatyvias pabaigas, kurios priklausys nuo jūsų veiksmų ir įžvalgumo.Daugumai žaidėjų ir vėl kils problemų (kažkodėl Konami užsispyrusiai nesimoko iš savo klaidų) su veikėjo valdymu klaviatūra. Pretenzijų sulaukia ir neideali kamerų išdėstimo sistema. Įdomi naujovė - galimybė žaisti tiek trečio, tiek ir pirmo asmens režime. Grafinis apipavidalinimas, palyginus su trečiąja „Silent Hill" dalimi, beveik nepasikeitė. Ir vėl, nelabai vykusios aplinkos tekstūros tiesiog kertasi su, praktiškai, idealiais veikėjų portretais ir nuostabiai gerai sukurtais monstrais. Dauguma lygių nors ir nykūs bei bauginantis, visgi išsiskiria originalumu ir turėtų būti malonūs žaidėjams. Riksmai, įvairūs nemalonūs garsai ir garseliai, agoniškos aimanos, įtempta, tačiau vietomis lyriška muzika - visa tai padeda sukurti nejaukią ir siaubą keliančią atmosferą, kuri taip reikalinga šiam žaidimui. Aplamai, muzikinis ir garsinis apipavidalinimas šiame „Silent Hill" serijos žaidime vertas aukščiausio įvertinimo.Bauginantis žaidimas sukurtas. Mes jį pirksime, žaisime, aptarinėsime. Viskas lyg ir puiku, jei ne viena nemaloni ryškėjanti tendencija. Pirma „Silent Hill" dalis buvo malonus šokas žaidimų pasaulyje – nematytas ir labai kokybiškas produktas. Antras ilgai lauktas serijos žaidimas taip pat sukėlė susižavėjimo ir dėkingumo bangą žaidėjų tarpe. Trečioji dalis, nors ir buvo giriama už tradicijų išlaikymą, visgi sukėlė kalbų, jog japonai nesugebėjo sukurti įdomaus siužeto bei nebemokėjo išgąsdinti žaidėjus tiek, kiek pirmomis „Silent Hill" dalimis. Kaip jau minėjau, ir ketvirtasis serijos žaidimas jokių naujovių siužete ar geimplėjuje neatnešė, ir galima drąsiai sakyti, kad įdomumu jis žymiai nusileidžia antrajai daliai. Ko laukti ateityje? Belieka tikėtis, jog revoliucinio, nuostabaus bei visiškai kitokio penktojo „Silent Hill".