THQ leidybos namų laidotuvės jau įvyko, numirėlį kaip reikiant pakratė prieš padėjus jį į medinę dėžę. Trys, praktiškai paruošti žaidimai, užuot bandę gelbėti savo globėją atsidūrė kitų leidyklų rankose, kuriozas.

Metro: Last Light – vienas iš trejoto.

Atgal į ateitį

Metro 2033 – rusų rašytojo kūrinys, pasakojantis apie netolimos ateities branduolinį karą, Maskvos gyventojus nuvariusį į gyvenimą metro tuneliuose. Mutantai, fizinės ir moralinės išgamos pateko į komplektą kartu su intriguojančiu pasakojimu. 2010 pasirodęs žaidimas sugebėjo perteikti knygos atmosferą, bet neįstengė įsitvirtinti kaip gera pirmo asmens šaudyklė.

Tęsinys gi atlieka savo darbą puikiai – apeidamas pasakojimą, naujas metro telkia dėmesį į žaidimo mechaniką. Pirmos dalies žaidėjams pasakojimas nieko naujo neparodys, užtat visa kita – taps nauju atradimu.

Artiomas, pagrindinis veikėjas, siunčiamas sunaikinti po branduolinės atakos paviršiuje išgyvenusį „tamsųjį“, vietos inteligentiškos faunos atstovą. Knyga, kaip ir žaidimo pirmtakas, iškelia objektyvius klausimus apie šiuos „padarus“, tačiau žaidimo tęsinys nusprendė supaprastinti fabulą ir atsižiegnojo nuo sielvartingų dilemų. Deja, pasakojimas toks paprastas, kad nieko daugiau apie jį pasakyti nesigauna. Tačiau knygos neskaičiusiems ir smalsiems protams – rekomenduojama.

Klaidos daromos tam, kad iš jų mokytumemės - 

ukrainiečių studijos lozungas. Rimtai. Taip, kaip prie savo bėdų padirbėjo ši kompanija, nedirbėjo jokia kita. Metro: Last Light – labai svarus žingsnis į priekį, parodantis ne tik jaunos studijos talentą, bet ir visą rytų kūrėjų potencialą.

Mutantai pagaliau nešokinėja pro Artiomą; pakoreguotas dirbtinis intelektas iš tikrųjų kuria įtampos kupinas situacijas. Ar tai paviršiaus pabaisų banda varanti žaidėją į kampą taip, kaip tą daro vilkai; ar žmonės jautriai reaguojantys į apšvietimą – MLL sugebėjo tinkamai įforminti visus žaidimo niuansus. Fizika ir grafika aukščiausiame lygyje ir šiuo metu tai žaidimas, kuris išbandys Jūsų sistemas, ne atvirkščiai.

Niekur nedingo komunistai ir nacistai. Požemio gyventojai brandina savo veiklos planus kaip kokaino apsiuostę programuotojai, žaidėjams teikiamos skriptų varomos scenos niekuo nenusileidžia Call of Duty serialui, kai kur net lenkia rinkos grandą. Pasaulio detalumas nenusileidžia RPG klasikai, kaip ir ankstesnėje dalyje mus maitina pašaliniais įvykiais ir žmonių tragedijomis. MLL išnaudoja kiekviena įmanomą progą panardinti žaidėją į jam skirtą pasakojimą taip, kaip joks kitas žaidimas. Ir tai, turbūt didžiausia šio projekto bėda.

(ne)Brandi Auditorija

Ar rinka yra pasiruošusi tokiam projektui? Aukšti techniniai reikalavimai tai pusė bėdos, tačiau pilkas pasaulis, kuri 4a games studija nuspalvino Glukhovskio žodžiais – tai visai kitas reikalas. Ar mes iš tikrųjų norime matyti pasaulius, kuriuose žmonės elgiasi žmogiškai – naikina vieni kitus dėl kvailiausių priežasčių ir serga ūmiausia iš įmanomų ksenofobija?

MLL - solidus, labiau nei netgi, kūrinys, metantis iššūkį ne tik Jūsų vaizdo plokštėms, bet ir galvoms.

***

2013-ieji kratomi naujų konsolių pasirodymų, dar viena COD dalimi rudenį ir puikiausiai įvertintu naujuoju Bioshock'u. Ir žinote ką? MLL lenkia Bioshocką ir visą žaidimų industriją dešimtmečiais, nes šis projektas sugeba užduoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymų ieško pats žaidėjas. Interaktyvumas, tikras, pagaliau ir rimtai.