Nepasvertos ambicijos dažnam, net be galo talentingam individui gali padaryti meškos paslaugą. O ką jau kalbėti apie kompiuterinių žaidimų pasaulį, kuriame kiekvieno naujo produkto pasirodymas yra lydymas pelnyta, o kartais visiškai absurdiška kritika? Neišvengiamų lyginimų ir baksnojimų pirštais susilaukia ne tik naujos frančizių dalys, bet ir įvairių žanrų debiutantai.

Noras įtikti žaidėjams, o dar parodyti visiems, kaip reikia kurti gerą gaminį, koją pakišo ne vien Doom 3. Su panašiomis problemomis susidūrė ir Elemental, Kingdoms of Amalur bei Command & Conquer 4.  Analogiškas likimas galėtų nudeginti ir Dishonored, jei ne talentinga komanda, kuri vienaip ar kitaip prikišo nagus prie tokių projektų kaip System Shock, Thief, Arx Fatalis ir Half-Life 2. Talentas padėjo nepaskęsti, o štai sublizgėti nepavyko ir gaila, juk tokia galimybė buvo.

Puiki atmosfera = pusė darbo

Arkane Studios savo pasakojimą pradeda įspūdingais Dunwall‘o vaizdais, atsiveriančiais iš ilgos kelionės grįžusiam žvalgybos vadui Korvo Attanui. Imperijos sostinės kūrėjus kaltinti vaizduotės stoka nesigauna –elektrifikacija ir 17a. vakarų Europos architektūriniai tipažai, banginių taukai naudojami kurui paaiškina didžiulius šių žinduolių išdirbimo kompleksus, mažos ir purvinos gatvelės harmoningai supa rafinuotos aukštuomenės rezidencijas. Galutiniam sutapatinimui su Londonu tetrūksta atitinkamo Dunwall‘o gyventojų akcento, visi kalba JAV anglų kalba. Įspūdingi ir spalvingi vaizdai nesugeba paslėpti suirutės, apėmusios sostinę – jos gyventojus kankina maras.

Korvui nespėjus deramai pristatyti savo misijos ataskaitos imperatorienei, į ja pasigesinama, sėkmingai. O vienturtė valdovės dukra ir sosto įpėdinė Emily, yra pagrobiama. Išdavyste apkaltinamas žvalgas suimamas ir įkalinamas pusmečiui, per tą laiką lordas regentas tikėjosi išmušti Attano prisipažinimą ir dar labiau įtvirtinti savo pozicijas. Žaidimas net nesistengia kurti paslapties šydo – komiškas blogiukas, kalbantis pompastiškomis frazėmis neleidžia spėlioti apie tikrojo nenaudėlio tapatybę.

Tikėtis Diuma plunksnos verto pasakojimo neverta ir apmaudu. Po šešių kankinimo mėnesių veikti imasi nedidelė rojalistų saujalė – trys aukšto rango aristokratai padeda Korvui pabėgti prieš pat egzekuciją, suteikia pastogę bei visą reikalingą įrangą tam, kad žaidėjo valdomas didvyris galėtų atsekti jaunąją sosto įpėdinę ir nubausti perversmo organizatorius.

Šlubuojantis procesas

Naujieji draugai skuba paaiškinti, jog mergaitės įkalinimo vieta – pagrindinis šios grupės tikslas, kartu be abejo argumentuoja ką ir kodėl reiktų nusiųsti į dausas. Vakardienos žvalgas virsta tikru samdomu žudiku, technogeniniai procesai, užvaldę Dishonored visatą ir čia pasirodo esą parankūs. Korvui, kartu su karduku ir pistoletu dovanojamas arbaletas su keliomis rūšimis strėlių, granatos ir ant žaidimo viršelio besipuikuojanti kaukė. Lyg to būtų ne gana, į keršytojo likimą įsikišą ir klajojantis dievukas, save vadinantis Outsider‘iu. Jo dovanos dar įspūdingesnės: teleportacija, naktinis matymas, laiko sulėtinimas ir netgi galimybė įsikūnyti į priešininkus.  Tokiu arsenalu toli gražu ne kiekvienas vaidmenų žaidimas gali pasigirti.

Pernelyg kaloringa pasirinkimų gausa iš vienos pusės leidžia žaidėjui veikti kaip šis panorės – apeiti kliūtis tyliai; sunaikinti viską, kas pasitaikys pakeliui ar neutralizuoti priešininkus jų neužmušant. Tai, kad kūrėjai pasitiki žaidėjų smegenimis ir leidžia improvizuoti – pagirtina, tačiau kai bandoma suplakti sėlinimą, skerdynės ir burtus į vieną, kiekvienas iš šių elementų nukenčia savaip. Mūšių mechanika apart kelių gražių pribaigimo judesių neturi kuo pasigirti, netgi atvirkščiai – keli judesiai pabosta jau po dešimties minučių. Burtai gi, kaip galima buvo tikėtis, suteikia neapsakomą pranašumą ir sunaikina paskutinius azarto likučius. Toliau nei per du metrus nematantys priešininkai – „varžovai“ norintiems veikti tyliai.

Apginti kūrėjus galima paminint lygių dizainą – čia padirbėta iš peties, kiekvieno žaidimo stiliaus šalininkai ras progas išnaudoti savo mėgstamus triukus. Nematomi aplinkkeliai, vienoje patalpoje besigrūdantys priešai ir platformeriams būdingas atbrailų išdėstymas verčia nagrinėti vietoves. Bet ir tai dviejų galų lazda – mikroskopinės erdvės ir visa ko nusiejimas žymekliais labai greitai užmuša smalsumą ir viską paverčia nuobodžia rutina. Ypatingai erzina dar viena dievuko dovana – širdis, kuri plaka greičiau artėdama prie mistinių runų, kurios padeda patobulinti turimus gebėjimus. Mintis puiki, tik štai, prieš akis kabantis žymeklis aiškiai parodo kur eiti, atmušdamas bet kokį norą pažinti originalų ir savotiškai gražų Dishonored pasaulį.

***

Tikėtis iš žaidimų sąžiningo gyvenimo procesų modeliavimo – vis dar per anksti. Todėl kūrėjams tenka improvizuoti kuriant iliuzijas, ir kuo daugiau iliuzijų kuriama, tuo daugiau resursų tai reikalauja. Jei Dishonored, užuot besivaikydama visko iš eilės, apsiribotų keliomis savybėmis ir visą dėmesį paaukotų tik joms šiandien turėtumėme nuostabų ir įsimintiną pasaulį su intriguojančiu pasakojimų ir pavyzdžiu kitiems galėjusia tapti žaidimo mechanika.

Užuot gi, nepakeliamą naštą sau ant pečių užsidėjusi Arkane studijos pristatė nors gražų, nors be galo ambicingą bet vis tik vidutinioką kuriame burtai veikia kaip įteisintas sukčiavimas, kovos reikalauja vieno mygtuko talžymo, sėlinimas primena begėdišką aklųjų mulkinimą. Na bent jau kokybiškos tekstūros slepia multiplatforminę projekto prigimtį, dėmesys detalėms nors kažkiek pagyvina mažas vietoves, o autorių vaizduotė gali pasigirti originalumu. Tačiau to visiškai nepakanka mieguistumui atbaidyti jau po 30 žaidimo minučių.