Pastaruoju metu pagausėjo tikrai neblogų PC platformoje besisvečiuojančių trečių asmens šaudyklių. Na bent tiek neprastų, kiek tai įmanoma portų atveju. Gerą pavyzdį, darbo su filmų licencijomis metu, parodė ir ne per seniausiai praūžusi Batman: Arkham City. Todėl nenuostabu, jog iš naujosios sagos apie transformerius dalies tikėtasi daug, juolab kad gerą startą High Moon studijai davė 2010-ųjų projektas Transformers: War for Cybertron.

Paskutinė stotelė prieš paskirties tašką

Michael‘ui Bay‘ui, režisavusiam trilogiją apie technokratus-robotus-ateivius, praverstų pasisamdyti scenaristus, padirbėjusius prie Transformers: Fall of Cybertron. Spalvingi, charizmatiški veikėjai, puikus įgarsinimas, beprotiška dinamika ir nesustabdomas fan-service‘as akimirksniu užgožia visas Holywood‘o pastangas adaptuoti 80-ais pamėgtą šou.

Kol Bay‘jus iš paskutiniųjų stengėsi paleisti frančizę iš naujo, iškreipdamas jau esančius pasakojimo archetipus (kaip ir Resident Evil atveju); žaidybinė versija užduoties ėmėsi kur kas atsakingiau.

Skirtingai nei pirmtakas, T:FoC atsisakė dviejų skirtingų kampanijų principo. Dabar, dinamikos vardan, pasakojimas apie autobotų ir deceptikonų susidūrimus vaizduojamas iš eilės. Trylikos dalių istorija, vos 10-ties valandų metu spėja papasakoti apie tai, kaip ateiviai palieka galutinai pražudytą gimtąjį pasaulį. Autobotai, priešų įspausti į kampą bando aktyvuoti didžiulį kosminį laivą ir pasitraukti. Megatronas ir jo kariauna bando jiems sukliudyti. Banali užuomazga tokia nebeatrodo jau po valandos praleistos žaidime, net žūtbūtinio mūšio metu atsirado laiko senovinėms paslaptims, nuotykiams ir intrigoms (hi, Starscream!).

Smagu, jog jau prologo metu personažai apdovanojami puikiai pažįstamais bruožais: atsakingo ir racionalaus Optimus Prime bei kaprizingo ir despotiško Megatrono susirėmimas ne tik pateikia fanų ilgai lauktą balzamą širdžiai, bet ir supažindina naują auditoriją su legendiniais robotais-ateiviais bei klasikinio šou atmosfera. Komiški robotų pokalbiai, jų svaidomi juokeliai ir spalvingos asmenybės nesustodamos mirkčioja beprotiškai dinamiškos kampanijos metu.

All Hail Megatron!

Veiksmo tempas – tiesiog pasakiškas. Per dešimt valandų spėjama prikelti didžiulius robotus, pateikti susidūrimus apgulto miesto platybėse, susiremti su ordomis robotų-tarakonų ir dar šūsnį dalykų, kuriuos vertėtų pateikti su didžiuliu „spoiler alert“ prierašu. O finalas... finalas tiesiog išpildo kiekvieno transformerių mėgėjo svajonę.

Tačiau veiksmas nelygus pasakojimui ir tą kūrėjai puikiai suprato. Paliginus su ankstesniąja dalimi, robotai tapo unikalesniais. Siužetas pasakoja apie įvykius ne tik iš priešiškų stovyklų perspektyvos, bet ir leidžia valdyti skirtingus veikėjus tam tikruose pasakojimo etapuose. Personažai skiriasi ne tik šarvų galingumu, bet ir greičiu, šoklumu; o specialūs gebėjimai juos paverčia specializuotomis mirties mašinomis. Jazz, kaip koks žmogus voras naudodamas kablį mikliai juda tarp atbrailų; Cliffjumper‘is gali tapti nematomu ir supliuškinti priešą iš pasalos; Megatronas pakilęs į orą visa savo jėga teškiasi į priešus. Nemažiau svarbios ir transformacijos, pabūklas ant deceptikonų vado tanko metalo laužų paverčia dešimtis priešininkų.

Maloniai nuteikia ir ginkluotės įvairovė. Žaidėjo arsenale kelių rūšių kulkosvaidžiai, raketiniai bei energetiniai ginklai. Visos patrankos grupuojamos į įprastas ir sunkiąsias. Taip pat prieinamas ir pagalbinis arsenalas: energetiniai skydai bei granatos ženkliai palengvina gyvenimą. Nemažiau svarbi ir patobulinimų parduotuvė – nuo šiol jau įgytas pirkinis ar patobulinimas bus prieinamu visiems veikėjams.

Daug dėmesio skirta ir vietovėms. Kiek monotonišką geležinę planetą praskiedžiama masyviais susirėmimais ore bei po žeme. Greitaeigiai tuneliai liko tokiais pat adrenalino teikėjais, o štai oro koridoriai dingo – dabar žaidėjui prieinamos didžiulės erdvės, kuriuose išsidirbinėti yra be galo linksma!

Memory shortage

Pasakojimas ir veiksmas – stipriosios projekto dalys. Veiksmui koją pakiša nebent įprastos trečio asmens šaudyklėms priedangų sistemos trukumas, tačiau tai nedidelė bėda, juk didžiuliai robotai-ateiviai neturėtų slapstytis, juolab būdami tokiais manevringais.

O štai grafika ir valdymas viso žaidimo metu primena apie konsolinę projekto prigimtį. Mygtukų nusistatyti pagal savo pomėgius neįmanoma ir jei Jus ne kairiarankis, tai jokia ne bėda. Numatytieji nustatymai pakankamai konservatyvus.

Ko, deja, nepasakysi apie paveiksliuką ekrane. Specialūs efektai, kuriais žaidimas yra tiesiog kimšte prikimštas vietomis atrodo baisiau nei klaikiai. Kartoninis dūmelis – labai liūdnas vaizdas. Ir jeigu metaliniai paviršiai dar pakenčiami, tai žemės danga išduoda klaikias tekstūrų raiškas. Ir, tiesa pasakius, visa tai smulkmenos – tuo pasižymėjo ir nuostabus Binary Domain ir naujutėlis Darksiders II. Tikroji vaizdinio apipavidalinimo bėda slypi motion-blur‘e.  Muilinas paveiksliukas atsitraukus kelis metrus nuo televizoriaus tai viena, o prie PC Monitoriaus toks efektas gali iššaukti kruvinas ašaras.

***

Tranformers: Fall of Cybertron – paradoksalus gaminys. Ilgą laiką filmų licencijomis paremti video žaidimai parazitavo industrijoje; šiuo gi atveju žaidimas perspjauna visą Bay‘jaus trilogiją. Fanai laimingi, naujokai turi puikią galimybę susipažinti su tikraisiais transformeriais ir suprasti už ką gi juos taip pamėgo prieš beveik dvidešimt metų.

O ir atmetus keletą smulkių „bet“, naujausia transformerių dalis sėkmingai papildo ne tik darnią, šiais metais išleistų kokybiškų trečio asmens šaudyklių šeimyną, bet ir, be jokių abejonių, gali vadintis geriausiu kada nors sukurtu žaidimu apie roboto-ateivius.