9.2
9.3
9.0

Apžvalga

Autorius: Kai | Data: 25, Lapkritis 2012 12:57

Nevykėlis barmenas Desmondas, prieš savo norą įsivėlęs į amžius trunkančią tamplierių ir assisinų dvikovą už dominavimą pasaulyje ir senovinių artefaktų paieškas, pagaliau atvėrė trečiąjį, ir jau paskutinį savo pasakojimo skyrių. Žaidimas, kurio kūrimas pradėtas, kaip Prince of Persia frančizės perkrovimas, sulaukė leidėjų dėmesio jau koncepcijos kūrimo stadijoje. Stilingi personažai, istorinės epochos, žadą atimantis parkouras papirko ne vieną pramogų rinkos dalyvį, idėją perkeldami ne tik į TV ar monitorių ekranus, bet ir į komiksų bei knygų puslapius, dėmesio susilaukė net madingi podiumai. Assassin\'s Creed IIIStulbinantis populiarumas užkrovė praktiškai nepakeliamą naštą ilgai lauktos, trečiosios pagrindinės trilogijos dalei, su kuria kūrėjai susidorojo... iš dalies.

Pavojaus varpai

Ginčytis dėl Ubisoft talento netenka. Slaptojo agento Semo Fisherio dėka išpopuliarėjusi kontora tapo vienu didžiausių žaidimų industrijos dalyvių. Tačiau dėl perdėto perfekcionizmo, o galop ir neatsargių bandymų su 2000-ųjų pradžioje sėkmingu gaminiu, prancūzai vos nepražudė savo auksinius kiaušinius nešančios vištos. Naujame dešimtmetyje panaši bėda gali ištikti ir naują melžiamą karvę – Assasins Creed.

Be abejo, vadinti AC3 blogu ar net patenkinamu nesigauna. Visa eilė kūrėjų studijų, didžiulis biudžetas, prekės ženklo populiarumas ir iš dalies išgrynintas gameplėjus (palyginus su pirmąja dalimi) tęsinyje sudaro stiprius pamatus visaverčiam tęsiniui ir iškelia pakankamai aukštus kokybinius standartus.

Kitas gi reikalas, kad po be galo sėkmingos antros dalies, leidėjai pristatė net du masyvius papildymus, kurie sugebėjo kaip reikiant atmušti žaidėjų apetitą nuo vakar originalios, o šiandien jau įgrisusios žaidimo mechanikos. Apetitas, kaip žinia, auga bevalgant, todėl nieko nuostabaus, kad užtrinta antroji dalis pagimdė lūkesčius, kuriuos patenkinti nėra taip paprasta. Nauja istorinė epocha, nauji veikėjai ir atsakymai į anksčiau iškeltus klausimus – štai kuo bandoma atsipirkti.

Naujasis pasaulis

Desmondas ir kompanija persikelia į JAV, antrosios dalies pabaigoje anonsuotai senovės šventyklai-ginklui-prieš-pasaulio-pabaigą aktyvuoti. Animus technologija, atitinkamai, perkelia barmeną į anglų aristokrato Hejtemo kailį, kuris turėtų nurodyti į paskutinį dėlionės fragmentą – šventyklos aktyvacijos raktą.

Jokių pompastiškų kalbų, plika akimi pastebimas mėlynas kraujas ir šaltas protas – atrodytų, kad pagaliau Desmondas surado protėvį, kurio nekamuoja naivumo ir jaunatviško maksimalizmo priepuoliai. Tačiau netikėtų pakeitimų neįvyko (arba jie įvyko kur kas anksčiau) ir anonso metu pristatytas indėnas atima galimybę valdyti bemaž įdomiausią ir racionaliausią serialo herojų. Deja.

Nesantuokinis indėnės ir charizmatiško brito vaikėzas atkasa karo kirvį po to, kai pikti baltieji sudegina gimtąjį genties kaimą. Visą reikiamą pagalbą: arsenalą ir apmokymus suteikia juodaodis žemvaldys, buvęs assasinų draugijos narys Achilesas, paskutines savo dieneles skaičiuojantis atokioje sodyboje. Assassin\'s Creed IIIKuratoriaus dėka jaunasis Konnoras tampa assasinu ir pradeda savo trenktą pasivažinėjimą amerikietiškais kalniukais, sudarytais iš tikrų istorinių įvykių, be saiko jausmo kaišiojamų personų ir serijai standartinių nuotykių. Ra-doon-ha-gay-doon – tikrasis pagrindinio veikėjo vardas, slapyvardis gi naudojamas tam, kad nekelti bereikalingų įtarimų.

Matyt, pasakojimas turėjo tapti politišku ir iššaukiančiu, tačiau paskutinę akimirką nuspręsta pasigailėti netvirtų protų ir perkelti viską ant korektiškumo ir tolerancijos bėgių. Puiki istorija apie kilimo intrigas, karūnos ir nepriklausomybės tėvų priešpriešą bei tamplierių motyvacijas virto dar vienu vaikščiojančiu socialinės reklamos plakatu apie brolybę, laisvę ir savarankiškumą. Be to, savo tėveliui Konnoras net per nago juodymą neprilygsta nei minties galia, nei juolab adekvatumu. Indėno nuotaikų kaitos – iš penkiamečio naivuolio, užsidėjusio rožinius akinius iki ligoto sociopato kartu su įtaisyto žaidimo žinyno įrašais imlius protus verčia prakaituoti.

Senos taisyklės

Kuo toliau keliauji, tuo labiau traška siužetas. Tačiau tai niekis, palyginus su pačiu gameplėjumi. Šis, nors ir neprastas, bet iki skausmo pažįstamas. Perėjimą nuo Altairo prie Ezio, nors ir pritempiant už ausų, galima pavadinti revoliuciniu. Konnoras gi, palyginus, susilaukė tik kelėtos neženklių retušavimų.

Pasiklausymo užduotys dabar rodo lauką, kuriame reikia likti norint viską išgirsti. Bėda ta, kad vaikydamiesi dramatizmo ir veiksmo jose, kūrėjai verčia taikinius judėti ir ženkliai pakelia jų įtarumą. Todėl užuot mėgavęsi galbūt įdomiais pašnekesiais, žaidėjai privalo iš kailio nertis, kad liktų nepastebėti; visą procesą paversdami mini-žaidimu.

Mėgautis šiuo procesu, kaip ir visas kitais beje, nepadeda ir į viena mygtuką suvarytos beveik visos galimybės. Užspausk dešinį pelės klavišą, o raumeningas indėnas ir sprintuos, ir į šieno kūpėtą įšoks, ir kliūčių ruožus įveikinės ir praktiškai viską darys automatiškai. Assassin\'s Creed IIIAC3 niekad nepretendavo į Laros Croft akrobatikos taisyklių skrupulingumą, tačiau atėmę bet kokią paklaidos galimybę, kartu kūrėjai atėmė ir pasitenkinimą iš tobulai atlikto triuko. Ir kaip gi erzina raumenų kalnas, sugebantis vijimosi metu įšokti į kokį nors vežimą arba užsiropšti ant pasitaikiusios tvoros.

Užtat teigiamų pokyčių susilaukė mūšiai. Brutalūs ir vizualiai įmantrūs susidorojimai su nenaudėliais naudojant tomahavkus, paslėptus ašmenis ar kardus tapo dar vaizdingesni ir originalesni. Priešai atsisakė džentelmeniškumo ir puola po du, atitolę šauliai gadina nervus, o kaip ir anksčiau taktikos reikalaujantys skirtingi priešai neverčia žiovauti. Netrukdo ir tai, kad mūšiai džiugina tik akis, protui jokio iššūkio nekeldami.

O štai smagių pasilakstymų stogais, dažniausiai, teks atsisakyti. Raudonieji mundurai, išsirikiavę praktiškai ant kiekvienos pastogės reaguoja greitai ir negailestingai. Matyt kaminų valymui kolonistai turi gauti specialius leidimus. Užuot slėptis nuo persekiotojų AC3 siūlo nukabinėti ieškomo nusikaltėlio plakatus, papirkinėti jų spaustuves arba pametėti keletą monetų gyviems gatvių laikraščiams. Dar vieną smagų žaidimo elementą sugebėta paversti mini-žaidimu.

Visą problemų vardijimą galima drąsiai apibūdinti kaip nepagrįstą priekabiavimą ir tikrai, žaidėjui keliami uždaviniai yra harmoningi ir sėkmingai įsipaišo į žaidybinį procesą. Tikros bėdos slypi siužeto pateikime. Dažna pasakojimo misija tetrūksta keletą minučių, tačiau prieš tai, iki jos teikėjo tenka pėdinti per visą, nemažą beje, žemėlapį. Pamatyti trumpą pokalbį ir tatai kartoti iki baigiamųjų titrų. Tiems, kas mėgsta pakeliui vaikytis dešimčių skraidančių lapukų, ieškoti šimtus užslėptų plunksnų ir vykdyti pašalines užduotis – jokia tai ne bėda ir principas pramogauk pats galioja kaip niekada.

O štai žaidimą pasileidę dėl pasakojimo, ne kartą ir ne du riebiai nusikeiks, pamatę kaip begėdiškai ir nuolatos juos verčia lakstyti per ištisą Bostoną ar Niujorką tik tam, kad pasimėgauti kelių minučių siužetiniu pateikimu. AC3 pernelyg dažnai bando dirbtinai prisukti žaidimo valandas, ko dėka 10val. trukmės scenarijų dvigubindamas. O tiems, kas užsigeis pilno perėjimo, apart kolekcijų ir papildomų užduočių, teks susirūpinti ir pilna sinchronizacija, t.y. užduotis ne tik reikės įvykdyti, bet ir padaryti tai su visomis iškeltomis sąlygomis. Nugalabyti priešus iš oro, iš už kampo. Neprarasti daugiau nei x gyvybių arba būti nepastebėtiems. Sąlygos atrodo įprastos, tačiau dėl sadistinio priešų išstatymo ir lygių dizaino toks sprendimas ne vieną maksimalaus rezultato siekėją privers kaip reikiant paprakaituoti.

Nuvilia ir įsimintinų momentų stoka. AC2 turėjo savo nors ir idiotiška pasiskraidymą, smagius pokalbius su Leonardo Da Vinčiu ar popiežiaus spardymą. AC3, nors ir užmėto žaidėją įdomiomis situacijomis ir personažais, tačiau visą procesą paverčia nuobodžiu kelių klavišų baksnojimu ar kas niūriau – pasilakstymu griežtai skriptuotais bėgiais. Vienintelė išimtis – mūšiai jūroje, viena iš nedaugelio naujovių. Valdyti didžiulį laivą, manevruoti juo įplaukose ir susirėmimuose su priešais smagu ir šviežia, jei nepersivalgyti ir nepamatyti, kad apart besikeičiančių dekoracijų nieko naujo čia nepamatysime.

***

AC3 - tai puikus žaidimas, prisodrintas veiksmo, įdomių personažų ir pasakojimų. Trečioji dalis, kaip ir eilė kitų ne per seniausiai pasirodžiusių AAA gaminių rinkoje, deramai išnaudoja išeinančių konsolių galimybes ir apart detalaus ir gražaus paveikslėlio, šauniai sutalpina didžiules erdves ir netgi imituoja didelį veikėjų skaičių.

Didelių bėdų nekelia ir sukapotas, vietomis pats sau prieštaraujantis siužetas ar įkyri pagrindinio veikėjo motyvacija. Tikrosios bėdos slypi tame, kad trečioji dalis dantimis įsikibo į pirmtako sėkmę ir į kūrėjų baimę stumtelėti projektą kiek toliau.

Bet kuriuo atveju, pasibaigusi istorija apie daugumą erzinantį Desmondą nereiškia serijos pabaigos. Ką gali žinoti, galbūt ateityje sulauksime ne tik įdomesnių veikėjų, bet ir visa galva trilogiją lenkiančio tęsinio? Juolab, kad epilogas visai ne epilogas ir naujos grėsmės ne už kalnų. Kaip, matyt, ir papildymai, kurie turėtų deramai išvystyti žaidime pristatytas naujoves.

 

Parinktys

Ivertinkite:
0.1