Žiūrint į Sniper Elite V2 sudėtinga pasakyti, ko siekė autoriai; ir juo labiau – ar jie tą pasiekė. Rebellion sukurtas pramoginių funkcijų komplektas veikiau primena vitriną, kurioje tvarkingai šalia pieno produktų stūkso priemonės nuo kenkėjų; nei konkrečiam žanrui atstovaujančią šaudyklę.

Senai, senai subombarduoto Berlyno griuvėsiuose...

Karlas Feibernas – amerikiečių šnipas, rusų apgultoje Trečiojo Reicho sostinėje, kaišioja pagalius į ratus sovietams, naikina svarbius taikinius ir padeda nacių mokslininkams pasitraukti į vakarus. Tikras karo didvyris. Telieka spėlioti, ką tuo metu veikė žvalgyba, slapti agentai ir vokiečių mokslininkams viliotinį turėjusios šokti darbo grupės.

Istorinis marazmas telieka scenaristų sąžinei, tačiau šiais laikais pasakojimais apie vienišą karį mūšio lauke publiką įmanoma tik atgrasinti, juk net Call of Duty serialuose stengiamasi sukurti bendradarbiavimo ir koordinuotų būrio veiksmų iliuziją. Juk galima buvo šitokį sprendimą pateikti racionaliai, net dramatiškai – nuo pagrindinio kontingento atkirstas karys, su mokslininku užantyje, stengiasi nepastebimai grįžti į vakariečių valdomas teritorijas; arba, jei pagrindinis vaidmuo būtų suteiktas vokiečių kareiviui, opozicionieriui ar eiliniam piliečiui, kuris pagaliau pasiryžtų sprukti ir ar bendradarbiauti su jankiais. Tačiau ne, kurgi tau, šabloninis karo didvyris reikalingas veiksmui, brovadai ir stereotipams įgyvendinti.

Ties tuo bambėjimą apie pasakojimą galima ir nutraukti, juolab kad daugiau jokių siužetinių gijų čia praktiškai nėra. Viena po kitos pateikiamos užduotys tarpusavyje siejasi tik stipriai jas pritempiant už ausų. Aišku, niurus diktorius eilinės misijos pateikimo metu nurodo kai kurias aplinkybes – vienu ar dviem sakiniais. Istorinių faktų ir į juos įspraustų žaidimo akimirkų kūrėjai pagailėjo ne šiaip sau.

Karlas, apart to kad vienas, tai dar ir kvailas kaip bato aulas. Kiekviena užduotis jam išžiaumojama taip, lyg šis būtų ne karo veiksmų užgrustu ir patyrusiu kariūnu, o spuoguotu paaugliu. Deja, fantazijos kūrėjams akivaizdžiai pritrūko, todėl kiekvienas lygis – tai niurus koridorius su vienu įėjimų į paskirties tašką ir vienu išėjimu. Net pagrindiniam taikiniui pašalinti gamintojai numatė atitinkamą tašką, į kurį, be abejo, žaidėją atlydi strėlytės.  Ir tai didžiausia rimta žaidimo problema – linijiškumas ten, kur atrodytų turėjo būti vietos žaidėjo fantazijai, sprendimams ir kontrolei įstumia šį gaminį į įprastų trečio asmens šaudyklių draugiją.

Gražus įpakavimas

Kiek prašovę su įdaru, Rebellion puikiai susidorojo su įpakavimu. Kokybiškos tekstūros, animacija ir veikėjai galėtų sėkmingai įsitaisyti po bet kurios AAA-šaudyklės sparneliu. Neprašauta ir su garsu: aidu atplaukiantys kovos, šūvių ir riksmų atgarsiai kuria užburiančią atmosferą. Tačiau kas iš tikrųjų stebina, maloniai – tai fotorealistiškos aplinkos, ypač Berlynas. Kartais atrodo, kad prieš žaidėją ne eilinė buka šaudyklė, o istorinė projekcija, kuria galėtų didžiuotis ir geriausi pasaulio muziejai. Architektūrinė gigantomanija, bombardavimo pasekmės, šen bei ten liepsnojančios nuolaužos, kariniai patruliai ir užkardos postai, padailinti įstabiu apšvietimu atima žadą.

Dėmesio verta ir balistika: taikymuisi įtakos turi šaulio pulsas, gravitacija ir vėjo kryptis. Atsijungus taikymosi pagalbininką akivaizdžiomis tampa ir ginklų savybės. Galinga optika, galingumas, greitėjimo savybės – savo darbą atlieka. Taip pat puikiai veikia ir bullet-cam, režimas skirtas vaizdingiems šūviams atlikti. Kamera pradedą sekti kulką sulėtintu laiku, jai pasiekus taikinį įprastą priešo vaizdą pakeičia jo rentgeninės nuotraukos pjūvis. Čia puikiai matoma, kaip kulka realiu laiku persmeigia kūną ir žaloja vidaus organus. Smulkmena, užtat atrodo smagiai. Nemažiau svarbus ir pažeidimų modelis: sužalojus atitinkamas galūnes, veikėjai reaguoja atitinkamai.

***

Ko norėjo kūrėjai? Įprastos trečio asmens šaudyklės ar pusėtino snaiperio stimuliatoriaus su puikiomis istorinėmis dekoracijomis. Spręsti iš to, kas gavosi – be galo sudėtinga. Atrodo, jog bandyta sujungti šiuos nesujungiamus žanrus, ko dėka rimtų iššūkių laukę žaidėjai nusivylė; lygiai taip pat, kaip nusivylė smagaus veiksmo gerbėjai.

Vertinti Sniper Elite V2 vienareikšmiškai neišeina dėl to, jog pats žaidimas nesivargina užimti tvirtos pozicijos. Mišrainė iš pusiau simuliacijos ir vidutiniško veiksmo, pagardinta puikia atmosfera ir smagiu multiplayer‘iu.