Pastaruoju metu Paradox Interactive anonsuotų žaidimų skaičius stebina. Švedai, aišku ne naujokai rinkoje, tačiau kukliai kompanijai, globojančiai nišinius produktus tokios darbo apimtys nėra būdingos. Juolab po visiško fiasko Sword of the Stars II pasirodymo metu ir begalinės kritikos ir nepasitenkinimo, kliuvusio Gettysburg: Armored Warfare.

Fantasization (V)

Nors švedai ir išmoko, pagaliau, savo pačių sukurtus gaminius išleisti tobulai, tačiau, deja, ši taisyklė jų globotinoms studijoms negalioja. Atrodytų, Magicka prakeiksmas mirtinai įsisiurbė į skandinaviško leidėjo kaklą. Norėdami išvengti eilinio kataklizmo, švedai atšaukė EU III mėgėjų ilgai lauktą Magna Mundi, o ne per seniausiai pasirodęs Warlock: Master of the Arcane topo dar viena prakeiksmo auka, tiesa, visiškai kitokiu būdu.

Rusų kūrėjams Ino-Co Plus patikėtos Majesty frančizės teisės virto grand, kitaip dar vadinama 4x strategija. Deja, Warlock, apart žaidybinių rasių ir bendro meninio apipavidalinimo praktiškai nieko bendro su žymiąja frančize neturi.  O kuklus įrankių ir savybių kratinys neslepia savyje jokių kritinių klaidų, sudarydamas įspūdį, jog suklupti bijota ženkliai labiau nei derėtų. O gaila, juk tai, kas pasiekė žaidėjus – mažų mažiausiai smalsu ir turi teisę tobulėti.

Vos tik pasileidus Warlock, galima susidaryti įspūdį, jog prieš mus – Civilization V arba begėdiška jos kopija. Tačiau keliolikos minučių pakanka, jog įsitinkintum, kad rusų gaminys labiau primena wargame‘ą nei įprastą strategiją. Tiesą, wargame‘as – stipriai pritempus už ausų ir tik tam, kad atskleisti šio žaidimo ypatumus.  Jokios žaidėjo valdų progresijos, nulemtos išradimais, religija, diplomatija ar unikaliais resursais čia nėra. Kiek užsigrobi ir prisistatai – tiek ir turi. Ekonomika ir karalystės administravimas liko už borto, juos atstoja vaidmenų žaidimams būdingi saldainiukai.

Warlock‘o žemėse tarpusavyje grumiasi žmonės, numirėliai ir žvėriažmogiai. Smagu, jog rasinius ypatumus nulemia ne vien tik valdovo portretas ir karinių vienetų bei statinių modeliai – nuo jų unikalumo priklauso visas žaidimas. Taip pvz. gyviesiems yra būtinas maistas, o zombių ir skeletų kulinarinė draugija pasirenka misti magiška energija. Todėl žmonėm atėmus išplėtotą pilaitę iš numirėlių, gaunamas didžiulis manos prieaugis. Atvirkštiniu gi atveju – numirėliai, kaip beje ir visi kiti, maisto perteklių paverčia auksu. Be abejo, šitokia ekonomika sudėtingumu net nekvepia, tačiau įvairovės suteikia pakankamai.

Koks gi fantasy pasaulis be burtų ? Užkeikimai W:MotA suskirstyti į kategorijas – puolamieji, apsauginiai-stiprinantys, dieviškieji ir etc. Surinkus būtina manos kiekį ir leidus magiškai patrankai užsikrauti, laikas priklauso nuo burtų sudėtingumo, naikinami priešai, stiprinami globotiniai arba ištisa karalystė. Burtų įvairovė verčia prisiimti tam tikrą vaidmenį – klerikas, nuolatos globojantis savo karius arba didysis burtininkas vienu užkeikimu naikinantis ordas priešų. Deja, tačiau naujų užkeikimų atrakinimas nėra toks malonus – jokio gebėjimų medžio tipo išradinėjimo mechanizmo čia nėra, kaip nėra ir pilno sąrašo, iš kurio galima būtų rinktis norimą burtą ir apgalvotai rinkti sau tinkamiausią užkeikimų arsenalą. Užtat, panašiai kaip Heroes 3, nauji burtai pelnomi atsitiktiniu būdu – burtų mokymosi lange nuolatos kaba 5 užkeikimai, išmokus vieną – jo vietą užima naujas dar neįsisavintas. Iš pirmo žvilgsnio tokia progresija atrodo alogiška ir gluminanti, tačiau priežastys akivaizdžios – skirtingai nei Disciples serijoje, čia nenorima suteikti žaidėjui tik norimo burtų komplekto, taip įnešant daugiau įvairovės į kiekvieną partiją.

***

Kaip ir minėta – karas W:MotA vien tik karo vardan. Kūrėjai žada paįvairinti laimėjimo sąlygas, patobulinti diplomatiją, atitaisyti kiek naivoką statinių balansą, leidžiantį pvz. fermas įrengti kad ir sniego pusnyse, tačiau visa tai nėra taip svarbu. Tikėtis, jog vieną dieną Warlock sugebės atstoti Civilization – naivoka, o štai užburiantis pusiau wargame ir rpg mišinys gali užimti nors ir nedidelę, užtat be galo įdomią strateginių žaidimų nišą.