Top Gun: Hard Lock – turbūt geriausias senų frančizių reanimacijos pavyzdys. Nedidelė britų kontora Headstrong Games  gaivinimo procedūrų ėmėsi atsakingai ir sugebėjo išsaugoti klasikinio Nintendo žaidimo bruožus,  atsiremti į to paties pavadinimo filmą ir net pateikti gerą drive‘o ir iššūkio mišrainę.

Sąžiningumo dėlei reiktų paminėti, jog arkadinės šaudyklės padangėse – nedėkingas, dar 90-aisiais į komą puolęs žanras; todėl ant anglų pečių atgulė sudėtinga užduotis, su kuria  šie susitvarkė beveik puikiai.  Headstrong Games  pavyko suteikti gaivaus oro gurkšnį ne tik TopGun serialui bet ir visam nepelnytai užmirštam žanrui.

Rusijai reikėtų užsipatentuoti žaidybinio piktadario vaidmenį

Anglų karalienės pavaldiniai turėjo tenkintis kukliu biudžetu, todėl kampanijos pasakojimas pateikiamas tik radijo ryšio pagalba briefing‘ų metu bei žaidimo eigoje – ir gerai, ačiū. Dar vienos modernios rusų invazijos, mirštančio muilo ir sielvartingų filmukų kraujuojančios akys nebeišlaikytų. Be to, kompanionų ir vadovybės pranešimai mūšio metu tik dar labiau panardina į piloto kabiną ir leidžia susitapatinti su savo nematomu protežė.

Kažkur rytų Europoje, Ukrainoje ar Gruzijoje... iš tikrųjų nesvarbu, pasakojimas pateikiamas tik iš pilotų perspektyvos – konkrečios užduotys ir uždaviniai. Atskridom, pašaudėm, pramankštinom plieninį paukštį, atraportavom ir namo, poilsio. 2030-ųjų geopolitikos realijomis žaidimas smegenų  nekvaršina, visą dėmesį telkdamas į piloto kabiną.

Žaidėjui tenka Spider‘io, prestižinio JAV aviacijos būrio TOPGUN, piloto vaidmuo. Pompastiškos replikos, kvailokos pastabos ir vėjavaikiškos išdaigos primena apie 1986-ųjų filmą ir Tomą Cruise‘ą , praskaidrindamos niūrias karines realijas. Keliolikos misijų eigoje pilotų grupei teks naikinti taikinius danguje ir ant žemės; užtikrinti skraidančių, važinėjančių ir stacionarių objektų saugumą;  muistytis bandant išvengti priešo radarų; lydėti konvojus ir, be abejo, kilti ir leistis ant lėktuvnešių bei pildytis kuro bakus ore. Įvairovė maloniai stebina, bet ypatingai malonina uždavinių pateikimas – pradėjus paprastą oro patrulio misiją, galop namo galima grįžti sunaikinus kelis priešo migus, neutralizavus keletą bombonešių, likvidavus ištisą priešo laivyną. Žaidimas staigiai keičia uždavinius, neleisdamas klaviatūros ir pelės lakūnams net susimąstyti apie nuobodžiavimą. Atsargi bombonešių lydėjimo misija neviršijant leidžiamo maksimalaus aukščio akimirksniu virsta epiniais kariniais veiksmais – radarų ir priešlėktuvinės gynybos likvidacija siaurame tarpeklyje, žaibiškas persikėlimas už 30km naudojant savo sparnuotą reaktyvinį eržilą ir štai jau giname draugišką laivą nuo priešo naikintuvų ir laivyno; kiek vėliau – bombarduojame teroristų užgrobtą naftos gavybos bokštelį vandenyne.

Už išradingumą anglams aplodismentai, už gebėjimą išlaikyti beprotišką tempą ir subalansuotą įvykių pateikimą – plojimai atsistojus. Virtuoziškas scenarijaus pateikimas – toli gražu ne vienintelis projekto privalumas. Akis malonina arsenalas ir garažas. Viską, nuo senukų kledarų iki naujausių, kol kas tik bandomų naikintuvų galima atrakinti vykdant misijas. Kasetinės bombos, raketos oras-oras bei oras-žemė ir nemirtingasis kulkosvaidis – geriausi naikintuvo piloto draugai. Juk būtent už galimybę praskristi po tiltu naujausiu lėktuvu, bombarduoti ištįsąs priešo tankų kolonas mėgstame arkadą – ir čia to daugiau nei pakanka!

QTE rojus

Tiem, kam patinka quick time events, TG:HL taps tikra dovana, kiti gi netūrėtų darytis skubotų išvadų. QTE kautynėse atlieka pagalbinį vaidmenį, o Headstrong Games  šios technologijos traktuotė ir išradingumas padaro daugiau gero nei atvirkščiai. Apie visišką kontrolės atėmimą kalbos neina – taip vadinamas Hard Lock režimas leidžia kelių laiku paspaustų mygtukų pagalba sėsti priešui ant uodegos. Skamba atgrasiai, tačiau veikia puikiai. Nepamirškime, kad kalba eina apie arkadinį reaktyvinių, modernių, be galo vikrių aparatų valdymą – mirties kilpos, žaibiški apsisukimai ir profesionalus triukai lengva ranka pasiekiami ne tik žaidėjui, AI taip pat nevengia aukštos klasės pasirodymų.

Nenorėdami paversti savo žaidimo monotonišku priešo gaudymu, anglai sutiko pasinaudoti tam tikru kompromisu – QTE pagalba pagautas priešas tam tikrą laiką atsidurs žaidėjo taikiklyje, kameras rakursas pasikeis, naikintuvo valdymas taps ženkliai paprastesniu ir teliks neišleisti priešo iš akių. Šios procedūros metu priešas akylai bandys pasprukti aktyvuodamas papildomus QTE – žaidėjui, bandančiam neišleisti priešininko iš akių, reikės tuo pat metu atkartoti priešo triukus. Kelios sekundės taikiklyje, užsižiebusi raudona šviesa paskelbs, kad galima į darbą paleisti raketas ir uolia! Galinga mašina virsta ugnies ir juodų dūmų kamuoliuku. Hard Lock veikia ir priešingai – kai žaidėjas tampa taikiniu, šiuo atveju reikia žūtbūt vengti priešininko taikiklio ir išdarinėti beprotiškus triukus. Tačiau, tai tėra galimybė, norintys veikti savarankiškai šį režimą gali ignoruoti.

Pamenate kad karalienės Elžbietos pavaldiniai turėjo tenkintis kukliu biudžetu? Su siužeto pateikimu anglai susitvarkė meistriškai, tačiau išsisukti nuo tiesmukiškų vaizdo rodyklių gabumas nepadėjo. Murzinos tekstūros, foniniai paveiksliukai, praktiškai jokių grafikos nustatymų – visa tai suprantama, tačiau pastebima. Tačiau, vėlgi, britų talentas lyg bando kompensuoti trūkumus vienur privalumais kitkur. Štai pavyzdžiui lygių dizainas – galvotum paskutinės eilės dalykas flight arkadai, bet ne. Uostai su kranais, smalsūs pastatų ir miestų gatvių išdėstymai, naftotiekių vamzdžiai išsikeverzoję kaip plaukai ryte po sudėtingos nakties – meta žaidėjui iššūkį. Neprasčiau ir su garsiniu apipavidalinimu – solidus garso takelis, atsargiai užmestas radijo ryšio filtras pokalbiams ir garsūs sprogimų aidai tik dar labiau prilipdo prie šturvalo vaizduoklio.

***

Seniai konsolėse apsigyvenęs ir merdintis pavadinimas atsidūrė ir ant stacionarių mašinų, atlydėtas žmonių ne be talento. Net nepretenduodamas į užuominas apie simuliaciją, TG:HL tapo gaivaus vėjo gūsiu užsikonservavusiose arkadinių šaudyklių šeimynoje.