Crusader Kings 2 tapo svarbiu produktu ne tik Paradox Interactive kaip studijai, bet ir kaip leidėjui.  Istorinis viduramžių stimuliatorius atvėrė naują puslapį kompanijos istorijoje – sunkiasvoriai papildymai ateinančiose projektuose keliauja į antrą planą, vietą užleisdami specifiniams DLC. Rinkoje šitai toli gražu ne naujiena, tačiau tokia marketingo politika PI žaidimų atžvilgiu yra smalsi. Kam žaidėjams mokėti už jiems neįdomių regionų plėtra, kai galima atsiųsti tik tai, kas iš tikrųjų reikalinga? CK2 tapo šitokių naujovių bandymų poligonu.

Viešpaties suteikta valdžia

Prieš svajojant apie DLC papildymus reiktų susirūpinti solidžiu pagrindu. Atrodytų laikai, kai PI žaidimai pasirodymą su debesimis klaidų laikė garbės reikalu, nudardėjo į nebūtį. Jau 2 metai, kai studijos projektai kaip reikiant prausiami ir šukuojami, prieš pristatant juos žaidėjams. Ne išimtis ir CK2 – spartus, elegantiškas ir kaip visados, puikaus garso takelio lydimas PI vaikėzas.  Apie „anuos“ laikus primena tik disbalansas skaičiukų virtinėse, kuris operatyviai koreguojamas.

Kas tas CK2? Pavadinimas kalba pats už save – karaliai ir kryžiuočiai, viduramžių Europa, spalvotosios PI provincijos, skaičiukai, mygtukai ir begalinė žaidėjo  fantazija. CK2 bene labiausiai personifikuotas studijos produktas, čia nėra mistifikuotos valstybės, tautos dvasios ar panašaus sąlygotumo žaidėjo rankose. Žaidėjui tenka didikų dinastija, kurios raidą teks stebėti bevaldant šeimynos galvas XI-XV amžiaus(toliau estafetę perima Europa Universalis frančizė).

Tiesa, personažo valdymas nuo įprastinės simso globos skiriasi kaip diena nuo nakties. Užuot vedžioti žmogeliuką į tualetą ar sodinti prieš plačiaekranį TV reikės rūpintis visai nežemiškais reikalais (už ko tekėti dukterims, mamoms ar sesėms; dalyvauti turnyruose ar rengti karališkąsias medžiokles; auklėti savus, pavaldinių ir sąjungininkų vaikus;  kovoti su girtuoklyste arba priešintis celibato pridarytoms pagundoms).  Šeima svarbi, juk kol ji yra, yra ir palikuonys; dinastijai išblėsus žaidimas baigiamas.

Kitas pralaimėjimo rodiklis – visų valdomų provincijų netektis. Kokie gi didikai be žemių, pavaldinių, kaimelių ir pilių?  Vieną provinciją bevaldantis personažas, grafas, vadovauja miestui, piliai bei vienuolynui, hercogai tuo tarpu vadovauja grafams(kelios grafystės sudaro hercogystę), o karalystė susideda iš hercogysčių. Įprasta senjoro ir vasalo hierarchija įgyvendinta puikiai. Nuo valdovo santykių su pavaldiniais priklauso įplaukų į iždą dydžiai – grafui lojalus vyskupas dešimtinę skirs žaidėjui, kitu atveju auksu prikimšti vežimai keliaus pas popiežių.

O aukso reikės daug – naujų patarėjų paieškos (kaip, tarkim kunigaikštis Gediminas), gyvenviečių statybos ir plėtra, kariuomenės išlaikymas ir tobulinimas galop samdomi žudikai, kyšiai ir prabangios dovanėlės draugams ar valdovams kainuoja daug.

WEST vs EAST

Amžina priešprieša tarp rytų ir vakarų atsispindi ir CK2. Kryžiuočiai popiežiaus paliepti traukia į Jeruzalę, pakeliui užimdami eretikų valdas. Sakralinį kalaviją iškėlę valdovai moko tikrojo tikėjimo rytų pagonis, o tam tikrais metais atvyksta Auksinės Ordos raiteliai ir ne juokais suglumina senutę Europą.

Tiesa, žaisti pagonimis (pvz. lietuvių gentimis) kol kas neįmanoma – bazinis CK2 yra orientuotas į krikščioniškąjį pasaulį(įskaitant ortodoksus), todėl  tikriems baltų gerbėjams teks luktelėti atitinkamo papildymo.

***

Gyvuliškai romantiški viduramžių laikai – vienas populiariausių laikotarpių žaidimų industrijoje. Nors be elfų ir nykštukų, tačiau su didžiulėmis armijomis, epiniais įvykiais ir niekad nenustojančiomis intrigomis CK2 siūlo pažvelgti į laikmetį iš viršaus, kelių šimtamečių perspektyvoje.

Nenorėdami kurti atitinkamos depresyvios atmosferos kūrėjai panaudojo platų spalvų spektrą projektui apipavidalinti, pašmaikštavo su veikėjų savybėmis(girtuokliais, storuliais ir bailiais gali tapti ten didingiausi valdovai), o iššokančių įvykių aprašymai dažnai sukelia šypseną – pvz. mano valdomas Airijos grafas, išsigandęs dalyvauti riterių turnyre tapo homoseksualiu.

Kiek pasiteisins naujoji studijos politika – parodys laikas, juk svarbiausia kaip šitokie sprendimai atsilieps multiplay‘jeriui. Kol kas gi CK2 – solidus, brandus ir be galo įvairiapusiškas žaidimas, pakankamai laisvių suteikiantis kaip karžygiams, taip ir pacifistams bei diplomatams.