Kiekvieną rudenį, besibaigiant sezonui, žaidimai rinkoje pradeda dygti kaip grybai po lietaus. Tačiau didžiausia šurmulį sukelia šaudyklių pasirodymai – 2011-ųjų ruduo virto Call of Duty: Modern Warfare 3 ir Battlefield 3 kovos ringu.  Abu projektus lydėjo grandiozinės marketingo kampanijos, besistengiančios užspamm‘inti interneto platybes savo reklaminiais filmukais: EA/DICE akcentavo frostbite2 varikliuką; o galutinai į senatvės marazmą puolęs COD iš paskutiniųjų stengėsi priblokšti  savo kietomis, script‘ais varomomis scenomis.

Kartą paragavęs, negali sustot

MW frančizė, kaip jokia kita, geriausiai atspindi vartotojišką kultūrą gamintojo akimis – naujas gaminys kasmet, minimalios sąnaudos ir maksimali nauda. Užjaučiant kūrėjus papildomai galima paminėti žvėriškus deadline‘us; fantazijos, novatoriškumo bei bent šiokio tokio originalumo stoką. Ką gi, sveiki atvykę į Activision gretas!

Nieko keisto, kad idėjinis COD pradininkas, o tiksliau studijos Infinity Ward įkūrėjai dar 2010-ųjų pavasarį garsiai trenkė durimis ir paliko šio leidėjo gretas, kartu pasisavinę dalį studijos darbuotojų. Todėl trečiąjį kartą reanimuoti cyber-šaudyklę patikėta net penkioms studijoms: IW, Treyarch, Raven Software, Neversoft ir Sledgehammer Games. Kūrybinis procesas galutinai virto darbu prie konvejerio.

Karštligiškai bandydami paneigti filosofų postringavimus apie negebėjimą įlipti į tą pačią balą du kartus, 3čiosios šaudyklės dalies užsakovai po velnių nusiuntė visą, per amžius sukurptą žmonijos išmintį. Kartu kliudė ir ištikimus serijos fanus. Rezultatas - Groundhog Day. Tiems, kam kova prieš zombuotus rusus dar nepabodo, o sprogimai sprogimų vardan bei idiotiški siužeto posūkiai vis dar palieka įspūdį – patartina užsiraitoti rankoves ir susitapatinti su Billo Murray‘aus personažu. Žaidimas ne šiaip prifarširuotas Deja Vu akimirkų; jis pats yra vienu dideliu, Deja Vu.

Kas ravi šieną?

Scenaristai nusprendė mesti iššūkį pilkosioms žaidėjų ląstelėms ir atlikti atvirą smegenų masažą. Kvalifikuoti lobotomijos ekspertai į New York‘o įplauką išsiuntė visą Rusų Federacijos laivyną; ten pat, jo paties ginkluote jį ir sunaikino; įgyvendino ligotą modernaus vesterno idėją saulėtosios Afrikos platybėse; užnuodijo senutę Europą dujomis; prifarširavo rusų pirmąjį bortą Makarovo teroristais ir... ir nužudė mažą mergaitę; mirštančių dešimčių tūkstančių prancūzų fone(fast food arthouse!).

Vaikydamasis wow! efekto scenarijus pradeda užsikimšti veiksmui dar neįpusėjus. Apie atsargų dozavimą, įtampos palaikymą bei kulminaciją rašytojams iš Activision, matyt, girdėti neteko.

Nemažiau kliuvo ir technokratams. Tikėtis atvirų naujovių, pakaltinamos fizikos ir įmantraus level-design‘o neverta. Techninė projekto bazė pastrigo nesvarumo būsenoje ir atkakliai nepripažįsta, jog už lango jau antrasis XXI amžiaus dešimtmetis. Užtat multi-platforma, užtat kasmet, užtat sąnaudų minimumas.

Botai.. ek, tokie tie botai. Automatiniu respawn‘u nūdien nieko nenustebinsi. Jeigu jūsų sąmonė pripildyta neapykantos rusams ar juodaodžiams, COD leidžia naikinti pastaruosius šimtais tūkstančių. Pakanka užimti patogią poziciją ir šaudyti nenaudėlius kiek tik širdis geidžia. Juk, neperžengus nematomos ribos, bukapročio AI vedami, kareivukai ištisomis virtinėmis bėgs iš už kampo. Pozicinis mūšio laukas, taktiniai manevrai ir žaidėjo smegenų aktyvumas niekam iš penkių kūrėjų studijų nepasirodė įdomūs.

Atgal ir praeitį kartu

Išgyvenus nepakartojamus pojūčius kampanijoje(arba ne), lieka multiplayer‘is. Čia viskas ne taip blogai, bet vėlgi – klaustrofobiški susidūrimai sudomins tik ištikimiausius COD fanus arba jau penketą metų bunkeryje gyvenančius individus. Jeigu matėte ankstesnius MW, naujausias nepasiūlys nieko naujo.

Tai, kam kitų šaudyklių gamintojams pakanka patch‘o; daugių daugiausiai add-on‘o,  Activision pasitelkia sequel‘o sąvoką (ar minėjau sąnaudų minimumą?). Vienas pagrindinių atnaujinimų – taškų uždarbio galimybės; apart tradicinio nužudymo taškai pelnomi už tikslų pasiekimą; pvz. vėliavos užėmimas.  Pasikeitė ir tobulinimų mechanika – atsisakę Black Ops metu pristatytos virtualios valiutos, kūrėjai grižo prie tradicinio – kuo daugiau naudoji patranką, tuo daugiau patobulinimų gali jai uždėti. Įvairovė nepasižymi ir nauji režimai – kill confirmed nuo įprasto deathmatch skiriasi tik tuo, jog nuo lavonų reikia nuimti žetonus; o team deffender atveju, tašką ginanti komanda gauna 2x taškų už kraujo praliejimą.

Negalima pamiršti dar MW2 metu pristatyto Coop‘o. Bent jau šiame fronte pastebima teigiama tendencija. Apart Horde analogo žaidime yra specialios misijos. Vienos labiau įdomios, kitos mažiau. Bet užtat skirtingos; ne pyragai, bet vis šis tas. Banditų buveinės puolimas; kai vienas žaidėjas seka kitą per vaizdo kameras; galimybė sužaisti blogiečiu pirmojo borto šturmo metu – parodo, jog šį tą iš frančizės išspausti dar įmanoma.

***

Įmanoma, bet tam jau per vėlu. Kol DICE septynmyliais ir užtikrintais žingsniais žygiuoja į šviesų rytojų, IW&Co. įklimpo į neapsakomo godumo ir stagnacijos balą. Taškas trilogijoje buvo laukiamas, o eilinis rip-off‘as tokio susidomėjimo jau niekada nesusilauks, apie ką byloja, nors ir nesąžiningi, bet gausūs metacritic‘o aktyvistų balsai.