Maksas Peinas, 2000ųjų pradžios didvyris, apaugęs taukais ir raukšlėmis sugrįžo. Amžius ir pilvukas – menkiausios legendinio policininko problemos, savigaila ir alkoholizmas – naujieji talentingo teisėtvarkos sergėtojo palydovai.

Nelengvas likimas vakardienos didvyrį pavertė apgailėtinu girtuokliu, kuris apart taurelės kilnojimo jokios kitos gyvenimo prasmės nebemato. Būtent ši yda privertė Maksą sprukti iš gimtojo miesto – eilinio nuoskaudų skandinimo metu užvirtos bėdos nelaimėlį nubloškia į saulėtąją Braziliją, kur jis ėmėsi asmens sargybinio amato.

Liūdnas karaliaus riteris ir jo šventa misija

Tapęs vietos turčiaus saugotuoju, Maksas ir toliau sėkmingai malšina savo troškulį, juolab, kad jam patikėta turtuolio atžalų globojimo užduotis nėra tokia sudėtinga. Paiki paaugliai klausosi idiotiškos muzikos, į klubus keliauja malūnsparniais ir, pasak Makso, nenustoja jo erzinti savo išlepinta gyvensena.  

Nerūpestingas gyvenimas galėtų tęstis ilgai, jei ne nuo pigių sintetinių kvaišalų anglimis virtusios vietinės gaujos narių smegenys. Suįžūlėję  gangsteriai sugebėjo įsiveržti į labdaringą vakarėlį prašmatniame viešbutyje ir pagrobti Peino darbdavį. Atidėjęs stikliuką ir lavonais nusėjęs virtuves, koridorius ir pogrindinį garažą Maksas įrodė, kad vis dar šį bei tą sugeba.

Tačiau deja, antras dublis naktiniame klube nebuvo toks sėkmingas – užsispyrę banditai įstengė pasišalinti kartu su boso drauguže.  Maksui ir jo kolegai patikėta užduotis pristatyti išpirką virto fiasko po to, kai sandorį sužlugdė kaip žaibas iš giedro dangaus pasirodęs specialus samdinių armijos dalinys. Praradę pinigus ir sužinoję, jog paslaptingi kareiviai taip pat seka pagrobtosios pėdsakais Maksas ir jo kolega nusprendė veikti savarankiškai ir išlaisvinti boso širdies damą.

Surūdijęs kardas vis dar kerta

Iki nepadorumo banalus siužetas ir gluminantis jo pateikimas kiek apkartina pirmuosius įspūdžius. Tačiau vos tik žaidėjui suteikiama pagrindinio personažo kontrolė – tampa akivaizdu, jog prieš mus aukštos klasės gaminys, puikiai išnaudojantis kaip standartinius trečio asmens šaudyklės ypatumus, taip ir bylojantis apie kanonu tapusią Rockstar Games kokybę.

Žymios studijos Vancouver‘io padalinys atliko milžinišką darbą paprastus susišaudymus paversdamas įtraukiančiu, dinamišku ir be galo gyvybingu procesu. Kaip ir ankstesnėse dalyse Maksas neapdovanotas gyvybių regeneracija, todėl tausoti savo ištvermės taškus yra be galo svarbu, juolab kad vaistinėlėmis niekas žaidėjo neapmėto. Atrodytų be galo primityvus sprendimas, tačiau būtent tai priverčia efektyviai naudotis priedangos sistema, kuri, beje, negarantuoja visapusiškos apsaugos nuo ore švilpiančių kulkų.

Efektą ženkliai sustiprina seniai žaidimuose bematytas priešininkų intelektas – negana to, jog nenaudėlių daug ir kai kurie jų vilki pavydėtino atsparumo šarvus, priedu jie nuolat stengiasi išnaudoti kiekybinį pranašumą pozicinėse kovose. Vieniems bandant apeiti Maksą iš flango, kiti sąžiningai dangsto savo kolegas mažiausius susidūrimus paversdami taktiniais galvosūkiais. Rizikuoti neutralizuojant judantį taikinį po kulkų krušą ar žaibiškai keisti savo poziciją – žaidėjo pasirinkimas. Taip pat priešai neprasčiau nei Maksas išnaudoja priedangas.

Maža to, kūrėjai iš peties padirbėjo prie vietovių dizaino – pamenat trečio asmens šaudyklėms įprastą priedangą, pasislėpus už kurios galima iššaudyti visus matomus nenaudėlius ir judėti prie sekančios? Čia apie tai galima pamiršti. Jokių tobulų priedangų nėra, priešo kulkos pasiekia mūsų protežė kūną iš įvairių pozicijų, todėl visų pirmą tenka nudėti pavojingiausius taikinius susidarant saugią užuovėją ir tik tada imtis likusių priešų, su sąlyga, jog pastarieji tuo metu nepakeis savo išsidėstymo. Atviro pasaulio čia nėra, tačiau išmanus lygių apipavidalinimas numarina pabodusį bėgimą koridoriais pojūtį. Numatyto maršruto išsišakojimų nėra, tačiau papildomai prikabintos patalpos, erdvesnės vietovės ir dažnai kintantis maršrutas sudaro malonią laisvės iliuziją.

Be abejo, visi šiuo laikmečiu nepateisinami sudėtingumo rodikliai sukurti tam, kad žaidėjas galėtų į valias pasidžiaugti specialiu Makso gebėjimu – virtuoziškais susišaudymų triukais sulėtinus laiką. Šis ypatumas seniai nebe naujiena žaidimų pasaulyje, tačiau pasigrožėti savo veikėjo išsidirbinėjimais ore iš trečio asmens perspektyvos – vis dar suteikia malonumo. Įsiveržti į priešų prikimštas patalpas ir lėto skriejimo ore metu nupyškinti keletą nelaimėlių – Makso specialybė. Tiesa, pabandyti ignoruoti šias savybes ne ką ne prastesnis pasirinkimas.

***

Paradoksalu, tačiau iš Rockstar galima buvo tikėtis atvirkštinio rezultato – kiek primityvios žaidybinės mechanikos ir praktiškai tobulo kriminalinio pasakojimo. Maloniai stebinančių susišaudymų fone siužetas blanksta, o jo pateikimas glumina.

Kūrėjai negailestingai sukapojo pasakojimo dalis , atimdami tęstinumo jausmą:  dinamišką susišaudymą stovėjimo aikštelėje pakeičia nuobodus Makso savigailos monologas ir dar nuobodesnis siužetinis filmukas. Monologus pagrindinis veikėjas seka nuolatos, klausiamas ar ne, su poreikiu ar be jo. Lygiai tiek pat ištempti ir siužetiniai filmukai – ilgos, dramatiškomis turėjusios tapti scenos, praktiškai nieko nepasako ir neparodo. Po virtuozinio scenaristų darbo GTA IV blankūs personažai ir nukirptos siužeto gijos, persipinančios su dinamišku veiksmu, nenorom karpo procesą praktiškai į nepriklausomus vienas nuo kito žaidimo etapus, neleisdami mėgautis šiuo produktu visu pajėgumu. O kartais įjungiamas vaizdo trukdžių filtras, lydimas raktinių žodžių atvaizdavimu ant ekrano atrodo archajiškai ir jau po pusvalandžio drama turėję kurti efektai veikiau pluša prie pigios 90-ųjų komedijos bruožų.

Kurdami liūdno riterio archetipą, kūrėjai persistengė ir atėmė bet kokią adekvačią motyvaciją iš be galo įdomiu galėjusio tapti personažo. Tačiau net netyčiom palaidoję tikslus, Rockstar Vancouver sugebėjo išgryninti priemones. Galop, kokybiškas žaidimo procesas – svarbiausias bet kurio industrijos atstovo tikslas, o su šiuo uždaviniu kūrėjai susitvarkė tobulai.