Diablo frančizė ant šiuolaikinių Blizzard pečių atgulė kaip nepakeliama našta – ilgas kūrimo ciklas, keli atidėliojimai, grobuoniška leidėjo politika ir archainis žanras, kuris vis dar yra žaidėjų mėgstamas. Negano to, tikrieji frančizės įkūrėjai sėkmingai iššovė dvasinį Diablo pasekėją Torchlight ir šiandien yra pasiruošę nustebinti visus antrąja dalimi.

Velniai irgi verkia

Dauguma tikėjosi, jog dviračio iš naujo amerikiečiai neišradinės. Ei, juk net šiandien Diablo II serveriai yra gyvi, o žmonės vis dar kapoja ordas velnio išperų, nepaisydami nei klaikios grafikos, nei nepatogaus valdymo.  Visi serijos fanai svajojo apie tą patį, seną gerą Diablo, tik riebesnį ir gražesnį. Iš esmės tą pirkėjai ir gavo, tiesa, su tam tikrais priedais.

Iš dausų tiesiai ant Dekardo Kaino nusileidusi kometa suviliojo jauną, žinių ir nuotykių ištroškusį didvyrį. Su, berods nemirtingu, seniu susipažinęs žaidėjas leidžiasi į epišką kelionę, kurios metu jo laukia pažintys su naujais draugais ir priešais, žygdarbiai, pasiaukojimas ir išdavystės. Štai šitokią anotaciją galima prilipdyti prie Diablo III ir tai pirma keistenybė, kurią žaidėjai aptiks naršydami po senojo Tristamo griuvesius, apsipirkinėdami naujojo apylinkėse, kvėpuodami aitriu dykumos oru, prakaituodami sniegingose kalnuose ir leisdamiesi į pragaro irštvą. Kam dungeon-crawl‘ui reikalinga istorija, o dar tokia banali ir vaikiškų wow momentų iškeverzota – paslaptis. Maža to, scenaristų ligotas protas nenustoja stengtis viso žaidimo eigoje pristatyti kokį nors netikėtą, meškiuko rudnosiuko lygio, istorijos posūkį. Ir velniai to nematytų, atleidžiama, juk stebuklingas skip mygtukas vietoje.  O štai fetišo su personažų bjaurojimu išvengti nepavyks – puolę angelai ir silpni žmogeliai dar sueina, o štai pragaro valdovai, išsidirbinėjantys kaip kūdikiai, į rankas gavę po barškutį, veikiau primena Disnėjaus filmukų blogiukius nei tai, kuo juos pavertė žmonijos prietarų, baimių ir religinės diktatūros šimtmečiai. Aišku, Diablo serialas niekad nesistengė tapti biblijinių tekstų studija, tačiau nebylūs ir paslaptingi velniai atrodė ženkliai rimčiau ir grėsmingiau nei nūdienos teletabiai.

Dauguma pasakytų, kad siužetas Diablo serijai yra visiškai nesvarbus. Ir ką gi, jie būtų teisus, bėda tik ta, kad niekas anksčiau net nebandė lipdyti platesnio pasakojimo apie paprastą pragaro pakalikų skerdyklą. Bet vis tik, klausytis idiotiškų replikų ar ne, kiekvieno asmeninis pasirinkimas, todėl tokie priekaištai nėra svarbūs. Juolab, kad su pagrindine užduotimi Diablo III susidoroja pasakiškai: pavyzdinė vartotojo sąsaja, dinamiški ir įvairove apkamšyti mūšiai, kiek senstelėjusi, bet vis dar kokybiška grafika, dailus ir savitas meninis stilius ir tas keistas narkotiko efektas, kuris pavertė šią seriją viena populiariausiu žaidybiniame pasaulyje.

Grafika nors ir senstelėjusi, tačiau būtent to dėka žaidimas tapo prieinamu didesnei auditorijai, o kas svarbiausia, net vidutinės konfigūracijos aparatai puikiai susidoros su dešimtimis priešų, kuriuos žaidimas mėto ant žaidėjų. Dorojimasis su nelabaisiais tapo spalvingu ir sodriu, didelė priešų ir žaidėjui prieinamų galių įvairovė paverčia monotonišką procesą pakankamai įmantria ir žaisminga veikla. Personažai apdovanoti puolamosiomis stiprinančiomis galiomis, kurios turi papildomų savybių, išreikštų runų pagalba. Iš pradžių visų galių automatinis atrakinimas atrodo keistai, tačiau vėliau imi suprasti, kad užuot pradėjus naują personažą, šįkart, teisingą, galima tiesiog pakeisti vienu metu prieinamų galių komplektą. Labai sveikintinas sprendimas, juk maksimaliam, 60-am lygiui pasiekti žaidimą teks įveikti ne kartą.

Ypatingai malonina pabaisų dizainas, fizika ir aplinkos. Anksčiau geltona spalva alsuojančią dykumą pakeitė tarpekliais, senoviniais apgriuvusiais keliais apraizgyta dykynė. Monotonija dingsta, kai scenaristo ranka net vieno akto metų kelis sykius keičia foną – dykumos, uolos, oazės pateikiamos po truputį, idant nespėtų įgristi. Pirmajam aktui kūrėjai prigamino kaip uždarų taip ir atvirų vietovių – miškai ir uolos, pilių pogrindžiai ir velniškomis liepsnomis papuošti požemiai sudaro neapsakomo tempo pojūtį. O štai pasiekus trečią aktą, kūrėjų fantazija ir drąsa visiškai neteko stabdžių (gerąja prasme) – demonų puolama pilis sniegingo kalno viršūnėje atrodo įstabiai. Maža to, didžiulės pabaisos transportuoja puolamąsias kuopas ant bokštų, skraidančios baidyklės leidžiasi iš giedro dangaus, o žaidėjui matomi žemesni lygiai apimti mūšių įkarščio. Negano to, aplinkos elementus leista griauti ne tik žaidėjui, bet ir priešams. Todėl mūšio metu bombarduojamos pilies elementai lūžtai, didžiulės nukautos pabaisos kartu su savimi į apačią tempiasi akmenų nuolaužas, visur zvimbiantys ugnies rutuliai, strėlės ir artimosios kovos ginklai talžo statines, karučius ir net sienas. Dievaži, tokios dinaminės aplinkos nepristatė turbūt nei vienas žaidimas iki šiolei, nieko keisto, kad būtent trečiasis aktas tapo numylėtine žaidėjų grind‘o vietele.

World of DiabloCraft

O grind‘o prireiks. Nesuprantama kam įkišta siužetinė linija ir pasityčiojimas iš velnių tai menkos bėdos, palyginus su aukcionu, kurį pristatė Blizzard. Mintis, jog žaidėjai gali laisvi ir netrukdomi dalintis savo iškovotais suvenyrais savaime nėra prasta. Netgi atvirkščiai, vietoj to, kad prakaituotum valandų valandas stengdamasis išmušti sau reikalingą žiedą ar kepurę, gali iš anksto paversti turimus turtus pinigėliais ir įsigyti norimus daiktus. Tačiau štai kur bėda, netgi dvi – žaidėjo savybės (jėga, vikrumas, intelektas) keliami automatiškai ir jokios įtakos personažo gebėjimams neturi. O štai daiktai, atvirkščiai, tapo vieninteliu savo globotinio tobulinimo įrankiu, visą žaidimą paversdami ne reikalingiausių, o geriausių daiktų medžiokle.

Iš vienos pusės, bet koks papildomo personažo tobulinimo apribojimas – tai visada blogai. Iš kitos gi, kuo mažiau micro-managment‘o ir galvos skausmo dėl netinkamai panaudotų taškų, tuo daugiau dėmesio galima skirti pačiam žaidimui. Tik deja, žaidimas netenka bet kokios prasmės, kai pakankamai ankstyvose lygiuose žaidėjui tampa prieinami be galo galingi daiktai, pusvelčiui. Todėl, normal sudėtingumo lygis prarado bet kokį aktualumą, norint pasimėgauti žaidimu teks arba visiškai ignoruoti aukcioną arba pereidinėti žaidimą dar kartą nightmare režimu. Ir greičiausiai teks, nes nors daiktų ir krenta daug, tačiau veikiantys filtrai ir atsitiktinumo elementas praktiškai atmeta visas galimybės susidėlioti norimą daiktų komplektą. Bet vėlgi, norintiems pamatyti Diablo III tai neturėtų sukelti jokių rūpesčių, o štai pasiruošusiems įveikti visus sudėtingumo režimus teks ne kartą riebiai nusikeikti.

***

Diablo III yra kamuojamas dviprasmybių – iš vienos pusės tai sodrus, kokybiškas ir be galo įtraukiantis žaidimas. Iš kitos gi, didelis akcentas aukcionui (kuriame už nežymų procentą nuo sandėrio galimą prekiauti ir už tikrus pinigėlius) sudaro įspūdį, juk aukcionas ir yra tikru žaidimu, o Diablo III – viso labo nemokamas priedas.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, nereiktų pamiršti, kad Diablo II pasirodymo metu irgi neblizgėjo ir tik šūsnis pataisymų ir visavertis papildymas jį pavertė klasika.  O faktas, jog kūrėjai ir Activision yra suinteresuoti kuo ilgesne žaidimo gyvastimi leidžia tikėtis, jog artimiausiu metu žaidėjų įvardijamos problemos bus išgirstos ir pataisytos.