Apžvalga
Sovietiniai artefaktai vis dar vilioja vakarus. Raudonos vėliavos, žvaigždės, karių uniformų aksesuarai ir panašūs niekučiai seniai tapo neatsiejama turizmo bei pramogų verslo dalimi; ir ne tik vakaruose. Ir kalta dėl to ne vyresnio amžiaus žmonių nostalgija, o paprasčiausias smalsumas ir sodrus epochos koloritas. Tą puikiai įsisąmonino Raven Software , populiari šaudyklių gamintoja, žaidėjams pažįstama Wolfenstein dėka. 2010 metais ši studija pateikė publikai Singularity.
REDS ARE BACK
Tolimais 1945-aisiais sovietai atranda paslaptingą cheminį elementą E-99, kuris geba gydyti visas lygas, apsaugoti nuo kapitalistinių branduolinių ginklų, lėtinti organizmo senėjimą, leisti keliauti laike ir, be abejo, gaminti energiją. Tikra panacėja.
Privalumus suvokę raudonieji tuoj pat pradeda tyrinėjimus, specialiai tam, tolimųjų rytų saloje Katorga-12, įkurtoje laboratorijoje. Viskas klostosi gerai iki branduolinio sprogimo regione. Eksperimentai atšaukiami, mokslininkai ir personalas evakuojami. Suprask, pas rusus vėl kažkas sugedo.
Tačiau iš už jūrų marių, į įvykio vietą jau skuba Pentagono pasiųstas teisingumo šauklys, žvalgybinės karinės grupės pavidalu. Bet ir čia bėda – avarija, malūnsparnis dūžtas, gyvi išlieka tik du ekipažo nariai. Vienas jų – kapitonas Renko, kurį teks valdyti žaidėjui.
Visa siužeto užuomazga telpa į kelias trumpas pastraipas, ir gerai, juk Singularity – tai šaudyklė. Po nevykusio nusileidimo žaidėjui teks sužinoti apie piktųjų sovietų eksperimentus, keliauti laike, gelbėti gerąjį profesorių, galabyti blogąjį, klaidžioti tuneliais, žudyti žmones ir mutantus. Žanro klasika! Po keliolikos valandų pasilakstymo vienus nuliūdina, kitus paguodžia pagaliau pasiekti titrai.
RAUDONASIS FARŠAS
Realistiškos sovietmečio aplinkos tikėtis neverta. Raven Software minčių sėmėsi ne iš S.T.A.L.K.E.R, o iš RED ALERT serijos, todėl žaidimas prifarširuotas smagiu kiču. Čia ir griozdiški paminklai komunistiniams veikėjams; prabangios ir puošnios aplinkos, rėkaujančios apie puotą maro metu; didžiuliai stilizuoti plakatai; užrašai beveik rusų kalba; visur kabantys kūjai su dalgiais ir pan.
Ir visa tai pateisinama. Istorinių šaudyklių yra per daug ir jos spėjo visiems pakankamai įgrįsti, apie tai byloja kad ir neseniai įvykdytas Medal of Honor perversmas, todėl toks kičas tai tik privalumas. Paveiksliuką papildo ir iš Bioshock pavogti vaizdo bei garso įrašai ir kitos, panašios smulkmenėlės. Singularity nepretenduoja į nieką daugiau, nei į smagią ir linksmą šaudyklę, todėl panašios nuodėmės jai atleistinos.
WOLFENGRAD
O štai žaidimo mechanika kiek gąsdina. Ji nėra bloga – tie patys, kiek kvailoki priešai suskirstyti į dvi grupes Half Life maniera, koridoriai... galų gale, nepaisant dekoracijų, tai tas pats Wolfenstein. Šito nesugeba užmaskuoti nei ginklų patobulinimai, nei nevykęs multiplejeris nei kas kito. Toks įspūdis, kad kūrėjai pakeitė veiksmo vieta ir disko viršelį.
Tačiau tiems, kam Wolfenstein patiko, būtinai patiks ir šis komiksas. Dinamiškai kintantis žaidimo procesas ir vietovės baisiai primena Uve Bollo filmų anachronizmus – nespėję pasigrožėti paslaptingu, liepsnojančiu miesteliu irjo paslaptimis stojamės į kovą su specialiuoju sovietų smogikų buriu, klaidžiojame survival-horror stilizuotose etapuose, o galop visai pradedame šokinėti laike ir kaip koks Gordonas Freemanas tampyti dėžes. Jei tokie neproporcingi šuoliai Boll‘o filmuose erzina ir blaško dėmesį, tai Singularity tai tik į nauda – nuoboduliui laiko nėra. Nemažiau malonina ir priešų įvairovė – ordos mirtinų vabzdžių, griozdiški mutantai, griozdiški mutantai su ginklais, nematomi mutantai, paprasti mutantai, kareivėliai. Kiekvienas priešininkas kovoja savaip, todėl ir čia didelis pliusas įvairovei.
***
Kad ir kaip ten bebūtų – Singularity tai kitokiu faršu įdarytas Wolfenstein, pagardintas smagiu kiču ir besilaikantis visų pasiteisinusių FPS kanonų. Jeigu Jums pabodo popierinių balvonų iš COD krokodilo ašaros – Singularity Jums!
Parinktys
Privačios žinutės
- Žinutės
- Draugai
- Svarbios žinutės