RPG (vaidmenų žaidimų) žanras laboratorine žiurke tapo ne vienam drąsiam žaidimų kūrėjui. Naujovių pavidalu žaidėjams buvo brukami technogeniniai lankininkai, mitologiniai kraugeriai ir, be abejo, storaodžių šernų pulkai.  Kaip žinia, neigiamas bandymų rezultatas – irgi rezultatas. Ši teiginį patvirtina dar vienas kanadiečių „Bioware“ RPG-  Dragon Age: Origins.

   Kaip nuolatos perdainuojami disco ir rock‘n‘roll‘o hitai  DAO dar sykį įtvirtino ilgaamžius RPG kanonus. Tiesa, visiem priimtini ir jau pamilti vaidmenų žaidimų elementai atlaikė grandiozinio kosmetinio remonto bumą: detali, spalvinga grafika, vienu sykiu malonindama akis sodriais personažų ir aplinkos modeliais, išlaiko bauginančią atmosferą– vos įkrovus žaidimą iki pat paskutinės titrų eilutės žaidėjo neapleidžia nuojauta, jog yra blogai ir bus dar blogiau.  

   Žinoma, DAO tai spalvingas ir turiningas RPG žaidimas, niekuo nepretenduojantis į siaubo žanrą. Tačiau būtent niūrios atmosferos dėka žaidėjas gali pasinerti į kraupius įvykius, užklupusius žmonių karalystę „Ferelden“. O istorija yra iš tikrųjų puiki. Kalba net eina ne apie pagrindinę siužetinę liniją, palaipsniui pasakojančią apie žūtbūtinį žmonijos ir tamsiųjų išperų („dark spawn“) kovą.  Žaidėjas, tapęs šiai kovai įkurtos draugijos („Grey Wardens“) nariu, nuo pirmųjų minučių pasiners į Fereldeno politinio ir socialinio gyvenimo užkulisius. Čia Jums ir lengvabūdiški karaliai, galvas guldantys pirmame mūšyje; išdavikai generolai; burtininkų bokšte įkalinti magai; nuotykiai demono sukurtoje visatoje; dvaro intrigos;  priklausomybe nuo stebuklingąsias galias atstatančio gėrimo „lyrium“ sergantys burtininkų sargai. Taip prisotintas žaidybinis pasaulis įtraukia nenupasakojamais tempais ir norom nenorom priverčia priimti monitoriuje eksponuojamą vaizdelį už gryną pinigą.<br>   Atrodytų „Bioware“ padarė neįmanomą – sumontavę visiem spėjusias įgrįsti „fantasy“ nuotrupas, kūrėjai sukūrė logišką ir įdomų pasaulį. Štai pavyzdžiui visuomenei pavojingų burtininkų priverstinė izoliacija. Sakytum, sena ir kiek įgrisusį tematika, o juolab gana dažnam, nepagydoma paviršutiniškumo liga sergančiam, žaidimui. O pakanka tiesiog atsikratyti tingėjimo ir išspausti iš problemos kuo daugiau smegenim naudingų sulčių. Rezultatas pribloškia – burtininkus saugo specialiai apmokytų riterių organizacija („Templars“). Kariai, negebantys plikomis rankomis (ar kardais) nugalabyti ženkliai stipresnių magų, apmokomi elementarios magijos (kaip Jums toks klasikinio Paladino analogas?). Geriausiu atveju tokie sargai tampa priklausomais nuo jau minėto lyriumo, blogiausiu - savo šlovingas dienas baigia pilių požemiuose, nei kiek nepriminančiuose minkštomis medžiagomis apmuštų ligoninių sienų. O dar nepaklusnūs magų mokiniai, praktikuojantys uždraustas disciplinas ir vienaip ar kitaip palaikantys ryšius su pavojingais kitų pasaulių gyventojais. O dar ne visi karalystės gyventojai pritaria tokiai magų izoliavimo tvarkai ir kaip partizanai besislapsto miškuose ir pelkėse (matyt, šventa kova už laisvę burtininkams).  O dar uždraustų „kraujo burtų“ („blood magic“) draugijos; o dar „laisvų magų“ organizacija, o dar... o dar... o dar... . O, juk kalba eina tik apie burtininkų bokštą, oficialiai pavadintą „magų ratu“. Nemažiau turtingos ir kitos žaidimo vietovės – numirėlių terorizuojama „Redcliffe“ pilis; pietryčių miškai, kuriuose įsitaisė miško elfai; požeminė nykštukų karalystė „Orzammar“ ir t.t. ir pan.. Galima vardinti kiekvienos vietovės ypatumus ir juos lydinčias istorijas be galo – būtent turiningo įvykių fono dėka DAO pasaulis įgauna praktiškai realios, kadaise egzistavusios visatos įvaizdį. Kūrėjai apgalvojo ir įgyvendino menkiausias smulkmenas – nuo tonų įrašų patogiame personažo dienoraštyje iki įvairioms žaidimo vietovėms būdingų piliečių akcentų.      <br>   Visame šiame nuotykių lobyne personažas braidžios ne vienas – jį lydės ištikimi, arba nelabai, palydovai. Keliaudamas šlovingos pergalės link žaidėjas turės galimybę suburti spalvingą 9 asmenų būrį, nors nebūtinai, kiek tingesni blogio likvidatoriai visai nesunkiai pražiopsos vieną kitą virtualų draugą. Nors irgi nebūtinai – kai kuriems galima bus tarti griežtą „ne“, arba išsiųsti poilsio pas protėvius. Tačiau to daryti nepatartina, juolab kad kiekvienas komandos narys atstovauja skirtingas karių ir magų klases, o žanro senbuviai puikiai žino – tokio tipo žaidimuose komandos narių naudojamų įgūdžių balansas užtikrina saldų pergalės skonį.  Kitas reikalas – personažų charakteriai. Įvairiose RPG žaidimuose kompanionų pakanka, tačiau vargu bau ar nuo dabar jau nebeatmenamų „Baldur‘s Gate“ laikų kuri nors didvyrių kompanija taip nuotaikingai ir linksmai brovėsi pro neįveikiamas blogio kliūtis. Pasakyti, kad personažai įvairūs, spalvingi, vadovaujasi savo logika ir viskuo atitinka jiems prilipdytą istoriją, reiškia nepasakyti nieko.  Štai linksmasis riteris, dažnai pokštaujantis praktiškai apie viską, nutyla ir atsisako šnekėti apie savo praeitį; arba miškų raganos dukra, ciniškai žvelgianti į paprastų mirtingųjų bėdas, kiek erzindama parodo, jog žino ženkliai daugiau nei dedasi, tačiau nei už ką, šviežiai iškeptam būrio vadui visų kortų neatskleis. Būtent tokiomis sąlygomis teks laviruoti tarp komandos narių, rinktis prioritetus, vienus pagerbti, kitus įžeisti. Beje, dialogai nėra tiesmukiški, ne kiekvienas atsakymo variantas atliks geidžiamą vaidmenį, todėl, kaip sakoma, žodžius teks rinktis atsargiai – juk nieko nėra amžino, taip ir kompanionai galės savo noru pasišalinti iš Jūsų grupės arba net ją išduoti.

   Kalbant apie pagrindinį veikėją, Jūsų antrąjį „aš“ Fereldeno karalystėje, negalima pamiršti apie nuotaikingą žaidimo pradžią. Šalia tradicinio personažo generavimo (akys, nosys, ausys, lupos, plaukai, tatuiruotės), taškų skirstymo fiziniams atributams ir įgūdžiams (kuriuos galima bus papildyt su kiekvienu nauju lygiu) kūrėjai pasiūlė 6 skirtingas žaidimo užuomazgas, priklausomas nuo jūsų rasės (žmonės, elfai, nykštukai) ir socialinio statuso. Didvyrių krautuvėlė siūlo: elfą vergą, pakėlusį ranką prieš žmogų aristokratą; pienburnį burtininką, vos išlaikiusį egzaminą; nykštuką, nurungtą nesąžingoje kovoje dėl karalystės sosto ir pan. Scenarijaus pasirinkamas nedaro didelės įtakos tolimesniems įvykiams, tačiau valandos trukmės preliudija leidžia „susigyventi“ su savo globotiniu, pasirinkti ir įsisavinti veikėjo logiką ir principus. Juk toliau laukia aibės pokalbių su aibėmis sprendimų ir atsakymų variantų, kurie priklausys tik nuo mūsų. DAO siūlys ne kartą įrašyti kablelį į gerai žinomą įsireiškimą „nubausti negalima pasigailėti“ – pradedant apsisprendimais dėl klajonėse sutiktų galimų kompanionų, baigiant siužetine linija. Negalima nepaminėti, kad visi pokalbiai profesionaliai įgarsinti (ang. versijoje čia pasidarbavo virš 400 aktorių!).

     Tačiau net tokie galiūnai, kaip DAO negali pasigirti visišku idealumu. Ir šioje statinėje gyvena jai priklausomas deguto šaukštas. Vietomis kovos laukas savo „turtingumu“ pradeda priminti Diablo būdingą priešų košę; atrodytų begaliniai požemių ir apleistų šventyklų koridoriai savyje slepia tik dešimtis, o kartais ir šimtus, vienodų priešininkų. Žaidimo eigoje labiausiai užsispyrę žaidėjai pasieks 23-25 lygį, todėl didelės gausos įgūdžių laukti netenka. O nuolatinis priešų būrių naikinimas taps vangus, monotoniškas ir laikui bėgant pradės įgrįsti, juolab kad nenaudėliai apdovanoti pavyzdiniu gyvybingumu ir kapojant net pavienius taikinius teks paprakaituoti. Kita vertus mūšius puošia  litrai kraujo, gražiai išliekantys ant komandos rūbų ir veidų; o retkarčiais parodami įspūdingi „fatality“ leidžia pasigrožėti po kovos lauką skraidančiomis rankomis, galvomis ir pan. Tačiau tai laikini smagumai – žaidimo trukmė 60-120val., per tiek laiko net įspūdingiausios scenos pabos.<br>Taip pat kiek šlubčioja ir klasių sistema – kaip „Neverwinter Nights“ teisių perėmėja DAO iš esmės siūlo apkarpytą „D&D“ klasių pasirinkimą, taip pat apkarpyti įgūdžių bei burtų sąrašai. Vargu ar 10-20 įgūdžių personažui tai tokia jau dosni dovanėlė. Kita vertus kiekviena klasė gali papildyti savo gebėjimų arsenalą pradėjus tobulinti giminingą „subclass“. Taip pvz. karys galės „prisilipdyti“ sau „Reaver‘io“ etiketę, nors paguoda menka – viso labo 4-8 gebėjimai, bet vis šis tas. Smagu, kad dalis šių pasirinkimų sąlygojama ne atitinkamų knygų aptikimu ir perskaitymu, o ganėtinai ilgomis ir intriguojančiomis užduotimis. Tie, kas „Neverwinter Nights 2“ žaidime padėjo nykštukui tapti vienuoliu supras mane. <br>Be abejo, DAO – į vyresnę auditoriją orientuotas produktas, todėl jaunėliams kraujo upės ir siužeto sudėtingumas vargu ar tiks. Kaip beje netiks ir „action“ garbintojams – mūšiai, kovojami taktinės pauzės pagalba; toli gražu ne pirštų vikrumo iš žaidėjo nori bosai; įvykių virtinės, nuolat užpildančios dienoraščio puslapius, reikalauja gilesnės analizės. Todėl lengvo grobio mėgėjams DAO netaps kažkuo ypatingu.  Kitiems gi DAO leis iš naujo įsimylėti linijinius RPG (NWN, KOTOR) ir ilgam įtrauks į dinamiškų įvykių verpetą.     

     DAO galima būtų pavadinti nuostabiausiu kada nors išleistu RPG žaidimu, jei ne keletas „bet“, kurių neženklų skaičių papildo kiek nuobodokas, ypatingumais nepasižymintis garsinis apipavidalinimas. Tačiau, bet kuriuo atveju, tai geras, viskuo sudėtingas ir intriguojantis žaidimas, kuriam ne gaila išleistų pinigų ir praleisto laiko.