Visai neseniai, viename britų internetiniame puslapyje, skirtame kompiuteriniams žaidimams, vyko balsavimas tema „Kuri kompiuterinių žaidimų dailiosios lyties veikėja yra populiariausiašš Surinkusi daugiau, nei pusę lankytojų balsų, populiariausia išrinkta buvo žaidimų serijos apie kapų plėšikę herojė Lara Croft, daugiau nei 20% aplenkusi žaidimo No One Lives Forever žvaigždę Kate Archer. Išvada - nuo 1996 metų leidžiama „Tomb Raider" kompiuterinių nuotykių serija vis dar populiari pasaulinėje žaidimų rinkoje. Ir štai, 2003 metų vasarą kompanija Eidos išleido eilinį žaidimą apie žaviąją Larą pavadinimu „The Angel Of Darkness". Atskirai pristatinėti virtualaus pasaulio žvaigždę Larą Croft manau reikia retam žaidėjui. Dauguma atsimena tą didelio biusto ir ilgų kojų tamsiaplaukę, turinčią išskirtinį talentą pakliūti į ypač kėblias, pavojingas situacijas. Taip atsitiko ir šį kartą. Atvykusi į Paryžių, Lara nusprendžia susitikti su senu savo draugu, profesoriumi Verneriu Von Krojumi. Tačiau netikėtai ir nežinia kam, Verneris randamas nužudytas, o visi įtarimai, kaip ir galima buvo laukti, krenta ant musų Laros Croft. Būti sugautai jai iš karto pasirodo neperspektyvu ir liūdna, taigi Lara stengiasi pasprukti ir išsiaiškinti, kas per Balzebubas užvirė visą šią košę ir kas po velnių „patvarkė" jos seną draugą. Man „Tomb Raider: The Angel Of Darkness" pasirodė tipiškas trečio asmens Action žanro žaidimukas su kiek suveltu siužetu ir kiek pasenusiais bei atsibodusiais monotoniškais laipiojimais sienomis. Visai neseniai, aprašinėdamas žaidimą "Splinter Cell: Pandora Tomorrow”, pabrėžiau didelę veikėjo judesių ir veiksmų pasirinkimo galimybę. Dabar gi noriu pabrėžti, kad nors abu žaidimai suteikia galimybę kabinėtis už daugumos lygiuose esančių įvairių išsikišimų, kūrinyje „Tomb Raider: The Angel Of Darkness" visi laipiojimai ir šokinėjimai daugumai žaidėjų turėtų atsibosti pasėdėjus prie žaidimo kokį nepilną pusvalandį. Kodėl? Todėl, kad, skirtingai nuo „Splinter Cell", šiame žaidime visi kabinėjimaisi ir šokinėjimai yra labai griežtai apriboti siužetinės žaidimo linijos - jei kokioje nors sienoje randate, pavyzdžiui, lietvamzdį, viskas aišku, kad, nors galvą į sieną daužyk, bet tik jo pagalba ir įmanoma pereiti į tolesnes žaidimo lokacijas. Jei pamatei kopečias, gali nesukti sau galvos ir neapžiūrinėti kitų lygio vietų, nes vistiek tik tomis kopečiomis pasieksi ir taip iš anksto aiškią žemėlapio vietą. Tiesa, kūrėjai pabandė pagudrauti ir priversti žaidėjus kruopščiau tyrinėti aplinką, padarę galimybę rinkti skirtingose žaidimo lygių vietose išmėtytus papuošalus, talismanus ir kitas smulkmenas, už kurias žaidimo eigoje galima gauti pinigų. Tačiau tas pagudravimas baigėsi tuo, kad tie patys kūrėjai paprasčiausiai pamiršo suteikti galimybę žaidėjui tuos pinigus kaip nors išleisti. Žodžiu, ar tu rinksi visokį šlamštą ar ne, nei žaidimo eiga, nei finalas nuo to nė kiek nepasikeis. Dar viena kūrėjų „gudrybė" - suteikiama galimybė žaidėjui pasirinkti norimus Laros dialogų su kitais veikėjais sakinius. Ir vėl gi - siužetui tai neturi jokios reikšmės, neskaitant šanso staigiai pasibaigti žaidimui, pasirinkus keletą iš eilės kvailut kvailučiausių atsakymų. Dialogai trunka ilgai ir nuobodžiai, o galimybės juos nutraukti ar bent pagreitinti visiškai nėra. Dar vienas deguto šaukštas būtų pastovūs ir daug nervų kainuojantys žaidimo užstrigimai ir išmetimai. Be to, ne kartą teko pagalvoti apie skrendančią plytą į monitoriaus ekraną tuo metu, kuomet tikrai turėjusios atsidaryti durys taip ir lieka nepaaiškinamai nepajudinamos iki tol, kol vėl iš naujo neperkraunamas lygis. Suprantu, žaidimo kūrėjus aiškiai spaudė laikas, nes žaidimas turėjo išeiti panašiu metu, kaip ir Holivudo filmas „Lara Croft Tomb Raider: The Cradle Of Life", tačiau manau, jog su manimi sutiks dauguma žaidimą žaidusių žmonių, kad verčiau mėnesį kitą šis kūrinys būtų pagulėjęs dar ant Eidos darbuotojų ir testuotojų stalų. Ko gero, būtent to jam ir pritrūko. Grafika. Nežinau kodėl dar ir dabar kai kurios naujesnės nVidia GeForce FX vaizdo kortos parduodamos būtent su šiuo žaidimu. Prieš du-tris metus toks žaidimo grafinis apipavidalinimas gal būtų ir visai nieko, tačiau dabar... dabar pavadinčiau jį nedaugiau kaip vidutinišku. Iš arti žiūrint liejasi tekstūros, aiškiai jaučiamas interjero ir eksterjero detalių trūkumas. Gal kiek geriau žiūrisi veikėjų portretai, tačiau ir jie toli gražu nėra arti tobulybės.Muzikinis apipavidalinimas taip pat neblizga. Kelios greitai atsibostančios melodijos ir „mistiniai" garso nutrūkimai vargu ar gali pradžiuginti net ir labiausiai užkietėjusius žaidimo gerbėjus. Išvada? Nežinau, bet manęs žaidimas absoliučiai neužkabino, nepateikė jokių naujovių ir šiek tiek nuvylė. Prisipažinsiu, kad ir senesni serijos apie Larą Croft žaidimai didelio susidomėjimo iš mano pusės sulaukę nebuvo. Tačiau jei skaitytojas jaučia nostalgiją tiems nuotykiams, kuriuos jis buvo patyręs ankstesniuose „Tomb Raider" žaidimuose ir jį nenumaldomai traukia instaliuoti „The Angel Of Darkness" į savo kompiuterį, ką gi, tikėkimes jis turės daugiau kantrybės už mane ir sugebės pilnai pereiti šį žaidimą.